Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau.
Pradžioj braidom po pievas, klausom paukščių, stebim gėles… kartais išsigąstam žaibo, kartais džiaugiamės vasaros lietučiu – tai būna mūsų pasaulis, o mes jaučiamės natūrali jo dalis: dievas Panas ramiai ir šviesiai neutralizuoja proto veiklą… Ir tik po kokių dešimties metų pakliūvam į nagus socialinei ir dvasinei nomenklatūrai, ir ji užsiima mus perdaryti iš tiesių į kreivus.
Vaikystė mūsų tai nebuvo tik miestiečio poilsis gamtoje ar koks nors ten laikinas priešcivilizacinis stovis. Tai buvo beribė panteistinė meilė, nuoseklus „taip“ supančiam pasauliui, akimirksniui panaikinantis totalinį „pasikėlusį“antropocentrizmą, kurį mokykloje, dresiruojant mūsų pasaulėžiūrą, mums išvysto ypač geografija ir astronomija.
Tiek dangaus skliauto žvaigždėlapiai, tiek žemės žemėlapiai yra sudalinti į meridianus ir paraleles – į perspektyvos iškreipiamus keturkampius, sudarančius du pusrutulius, Žemės ar dangaus skliauto… O kur stovi žmogus, į tuos žemėlapius (ir žvaigždėlapius) žiūrintis? – kabo kažkur visatos tamsioje tuštumoje šalimais? Yra niekur nedalyvaujantis, neesantis stebėtojas? – kai šitaip iš esmės esi nuo visko atskirtas, telieka save manyti esant už visa tai didesniu, beveik milžinu, kitaip gyventi būtų per baisu, ir neįmanoma, nes gyventi kur?

Visa laimė, jog šitokie braižymai, žemėlapių, žvaigždėlapių ir t.t. radosi visai neseniai – kartu su Švietimo epocha, enciklopedistais, Niutonu, Dekartru… Iki to laiko vyravo visai kitas principas – lokalus, spiralinis. Kur buvo žmogus, ten buvo centras, kiek akys užmatė – apylinkės: žmogus juda, ir centras juda su juo kartu, tokiam žmogui iš pasaulio iškristi neįmanoma, neįmanoma gauti depresijos, kad jis vienišas, nuo viso ko atskirtas, nereikalingas ir menkas – žmogus visada yra gamtos dalis, socialinio audinio dalis, kosmoso dalis. Senieji miestai ir senamiesčiai, visi turi centrą iš kurio toliau vystosi į visas puses, dažnai spiralės principu, kaip Paryžius ar Maskva… Tai čia naujamiesčiai sudaryti iš kvadratų- kvartalų…
Jei saulės sistemos planetos žmonėms atrodė savos ir naudojamos, medicinoje, filosofijoje, astrologijoje ir alchemijoje – mikrokosmosas buvo makrokosmoso atpindys, tai dabar mokslas su savo atstumų matavimu šviesmečiais, kvantinėm teorijom ir pan. atmeta visatą už bet kokio mūsų žmogiško pajautimo sferos ribų. To rezultate dangus praktiškai tampa fantominis ir randasi kažkur anapus… Civilizacija tuo būdu atsisakė tiek žemės, tiek dangaus.
Tai, jog žmogus vadinamas mikrokosmosu, jau XVIIIa. tapo grynai teoretiniu dalyku, nes realus ryšys su dangum išnyko, o savą vidinį kūno gyvenimą jausti kaip mikrokosmoso sistemą nebe liko kuo – siela, subtilus jos kūnas liko su dangum už materialinio žmogaus pasiekiamumo ribų. Paracelsijaus išmintis liko uždara sekančių kartų supratimui.
Reiktų suprasti, jog kažkaip suvienyti pagonybę ir krikščionybę – monoteistines religijas – į vieną nuoseklę eigą ar visumą yra beprasmiška. Netgi monoteizme vartojama dvasios savoka ir pagonybėje žinomas subtilus dvasios kūnas yra visiškai ne tie patys dalykai. Skirtingai nuo pagoniškų dievų, kurie žmogaus formą prisiima tik su kažkokiu tikslu, monoteistinių religijų dievai yra antropomorfiniai iš principo. Kas negali ne iššaukti dviprasmiškumo: ar tai jie sukūrė žmogų pagal save, ar tai žmogus juos pagal save?… Gero norėję teologai, nekentę pagonybės, bet mylėję ir gerbę senuosius poetus ir filosofus, nusprendė politeizmą traktuoti kaip savotišką vienybės įvairiapusiškumą, kur, grynai dėl vaizdingumo, dievai ir deivės simbolizuoja tam tikras savybes ar galimybes…

Ir tokį centralistinį požiūrį į pagonybę turime mes visi, net ne religinio monoteizmo, bet mokslinio metodo polinkio viską sistematizuoti į vieningas sistemas pasekoje – mes kabome neaiškioje erdvėje šalia viso žemės rutulio ir dangaus skliauto, viską vienu žvilgsniu apžvelgdami, ir mūsų akyse privalo visi įmanomi, iš legendų ir padavimu užrašyti dievai surikiuoti į vieningą sistemą pagal svarbumą, senumą – pirmumą, galingumą ar gal giminystės ryšius. Privalo. Ir mūsų protas juos rikiuoja, rikiuoja, ieško atitikimų skirtingose mitologijose ar skirtinguose laikmečiuose ar vietovėse… Nes sistema – t.y. monoteizmas – juk turi būti. Ji turi juk būti visur!
O jos nėra. Vienas dievas kilęs iš vienur ir valdęs atitinkamą teritoriją atitinkamą laiką, paskui pakitęs ar pamirštas… kitas vėl iš kitur, turėjęs didesnę teritoriją, egzistavęs ilgiau, todėl turintis vaikų ir anūkų. Paskui ir tas pamirštas… Arba jam vienoj saloj vienokias galias priskyrė, šalimais buvusioj – truputį kitokias, arba pavadino jo vardu visai kažką kitą. Pasaulyje buvo daug centrų, jį reikia įsivaizduoti ne kaip dvimatę erdvę – paveikslėlį, vaizduojantį žemėlapį, kurį studijuoji, pasiėmęs į ranką. Pasaulį reikia vaizduotis savo akių lygyje, stovint taške A ir žiūrint, kuriuo keliu tau bus patogiau pasiekti tašką B. Ir toliau savo horizonto tuo momentu tu nematai, ir žemė tau plokščia kaip blynas ir dangaus skliautas gaubia tave iš viršaus…
Monoteistų ir pagonių religiniai įsitikinimai skirtingi, kuria tematika bekalbėti. Monoteistinės religijos yra atvirai istoriškai fiksuotos, todėl atviros tik sekančioms kartoms. Vieno vienintelio dievo preogatyvos yra tolygios rytietiškam despotui, tikintieji yra tik jo vergai, daugiskaitoje, ir jų dvasinis, emocinis ir fizinis gyvenimai reguliuojami jo įsakymais ir paliepimais… Begalinis dangus yra „sutraukiamas“ apie vieną tašką ir monoteizmas kupinas agresijos prieš visa kita, kas su jo mokymu nesutinka.
Jei pagonybė yra hierarchiška, tai monoteizme viešpatauja subordinacija – skirtumas esminis. Subordinacijos režimas reikalauja dresūros, disciplinos, paskatinimų ir bausmių, žmogus tolygus „perdirbamai materijai“, gyvenimas – kova dėl išlikimo, lenktynės dėl to, kas bus paskelbtas idealiu pavyzdžiu pamėgdžiojimui… kad gerai pasiruošti gyvenimo kovoms, reikia autoritetų ir trenerių, žmogus visada kažkam pajungtas – ir jo būties centras visada už jo paties ribų!

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as