Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (VI dalis,paskutinė)

Kol žmogus tikrai buvo didis, antropocentrizmo nereikėjo. Tik jau sumažėjęs (sumažintas) ir nusilpęs (savo jėgų nebe žinantis), kompensacijai, jis paskelbė pasaulį sukantis aplink save… Besikeičiant pasauliui ir žmogui, evoliucionuoja taip pat ir dievai, simboliai, mitų reikšmės kinta, keičiasi herojų vardai, dievybių funkcijos…Kol elniui kryžius tarp ragų dar nebuvo įstatytas ir Velnias vadinosi Panu, jis buvo dievas tų, kurie žemės nedirbo, miestų nestatė, vyno nespaudė ir duonos nekepė… priešingai, šoko su nimfomis, grojo dūdele, mito vaisiais iš laukinės gamtos, neturėjo atminties, istorijos, nejautė meilės ar neapykantos… Jo šalis Arkadija sumažėdavo ar išsiplėsdavo pagal poreikį ir rodėsi esanti visupasauliu. Šia pasauliui priartėjus prie Pietų poliaus ir tapus, faktiškai, hado prieigom, jo vietą tada jau užėmė Apolono ir Dioniso dichotomija… O dievas Panas šioje savo ipostasėj mirė – apie tai pasklido gandas viduržemio jūros pakrantėse, bet labiausiai tuo džiaugėsi krikščionys, tuoj par ant jo visą blogį (jų akimis žiūrint) ir sukabinę… taip pasaulis nenuilstamai ir juda link viską sunaikinančių Pietų… O viso ko pradžia yra Šiaurė.

Pagal Tradiciją, būtent Šiaurinis kontinentas buvo pirminis žmonijos lopšys, Primordalinės tradicijos šaltinis. Taip pat ir Hermetinėje tradicijoje Šiaurė, magiškos geografijos prasme, yra visiškai kitokia, ypatinga realybė. Galbūt tai – netgi dvi tos pačios doktrinos pusės.

Šiuo metu vyksta šiaurinių žvaigždynų aktyvacija, kas magistraliai įtakos žmonių civilizacijos vystymasi, atvers naują ir nežinomą kelią, įtvirtins naują – dvasinių – vertybių skalę, kaip kalbėjo J.Golovinas. Tai – alternatyva nihilizmo, iškrypimo, degradacijos – Pietų jėgoms – jau seniai lemiančioms dekadencinę dabartinės civilizacijos procesų kryptį ir panardinusioms žmoniją į Dvasios Naktį… Tai netgi ne alternatyva. Tai – centras, kuriam dabartinė dezintegracija jokios įtakos neturi.

Jei atsimenat, kada Rene Genonas rašė apie „pasaulio galą“, jis sakė, kad kalba eina apie iliuzijos pabaigą. Galima interpretuoti taip: visos realybės, kurias Pietinė kosmoso kryptis bando kažkaip adaptuoti, sunaikinti ar iškreipti, ir kurios tokiam Pietų poveikiui pavaldžios, yra niekas, palyginus su amžinu gyvybės šaltiniu, su tuo absoliučiu „filosofiniu akmeniu“kuris yra Poliarinė žvaigždė. Žinoma, ne geografinė Poliarinė žvaigždė. Turima omeny tą gyvybės centras, kuriame nėra net jokios mirties idėjos.

Sakmussenas (XVIIa.) nėra dualistas, jis – monoteistas. Tik jis teigia Šiaurę, Nord, esant maginiu tašku, nuo kurio ištrykšta fontanu linijos, panašios į vėduoklės plunksnas. Žvaigždė Arktur ar Poliarinė žvaigždė, kaip rašo Sakmussenas, yra tas koncentratas, ta universali gyvenimo konstanta, tą vėduoklę išlaikanti. Įsivaizduokite, kad tos vėduoklės plunksnos tiek ilgos ir išsiriečia, kad pasiekia ir Pietų polių, ir Naktį. tik gyvybės jose tada belikę tik taip mažai, jog ji tapusi mirtimi.

Vienas iš Sakmusseno pasekėjų XVIIIa. Liudvigas Goldbergas, alchemikas, astrologas ir tikras keistuolis yra palikęs keletą žemėlapių to, ką mes vadiname „filosofiniu Ledynuotuoju vandenynu“. Turima omeny astrologiniai žemėlapiai. Ir kas nepaprasta, tai jo astrologiniame Hiperborėjos žemėlapyje iš mums žinomų šiaurinių žvaigždynų pažymėti yra tik keli. Kai žmogus randasi tame „filosofiniame Ledynuotame vandenyne“, likę žvaigždynai keičia savo pavadinimus ir konfigūracijas. Tai liudija nepaprastai gyvą kosmoso vystymasi. Ir taip pat matome, jog kaip tik šiaurėje prasideda ta universalioji gyvybės konstanta, kurios neįmanoma nei „nustatyti“, nei suvokti, bet kurios ašys gali dominuoti mūsų smegenyse ir mūsiškiame „aš‘.

Atkreipkite dėmesį į tai, jog visos mitologinės paskutinių dvejų amžių tendencijos visiškai neliečia Šiaurės tematikos, vengia jos, apiena, palieka nuošaly – Šiaurės mitologijos tematika likus tolimiausioje periferijoje ir todėl praktiškai nepaliesta profanacijos. Europietiškas nihilizmas užsiima kuo tik norit, etika, mokslu, žmogaus likimu, bet, savo prigimties ribojamas, jis negali patiesti esminių – ašinių – egzistencijos momentų. Šiaurė, ar tai, ką mes maždaug vadiname Hiperborėja – tai yra akvatinis žemynas, sudarytas iš „tankaus vandens“, ir visa, ką mes pažįstam, kas mus supa, neturi su juo praktiškai nieko bendra. Arba, tiksliau, turi tokį ryšį, kaip Mirtis su Gyvenimu, Naktis su Diena ar Pietūs su Šiaure.

Visa, kas surišta su Šiaure, turi savyje amžiną Šiaurės pašvaistės tvirtumą. Alchemijoje, kaip turėtumėt žinoti, „šiaurės pašvaistė“ simbolizuoja perėjimą nuo juodojo opuso į darbą su baltuoju opusu. Tai – didelis pažadas, jog korozijos išgriaužtos, nihilistinės religinės tendencijos, įvedamos ir vėl išnykstančios, nuginčytos – foninis filosofijos triukšmas – nepalies Šiaurės ašigalio ir viso, kas su juo surišta. Visas nuostabus išsilydžiusio ledo spalvingumas, mano nuomone, šiandien negali nepatraukti ir nesuteikti jėgų, per širdį į kraują, kuris kitaip grąsina išskysti visiškai ir atnešti kartu su tuo ir visišką bet kokios gyvybės užgesimą (J.Golovinas).

Iš kur Šiaurė radosi, ir kodėl, tapę pietiečiais, apie ją nieko nebe žinome?- nebe žinome daug ko: gnostikų, neoplatonikų, ankstyvos krikščionybės tėvų mokymų ir požiūrio. O jis gali būti paprastas ir aiškus: dievas ir kūrėjas nėra tas pats. Dar daugiau, Dievas yra tai, kas nėra, neegzistuoja – viskas tik potenciale, kuris irgi nepasireiškias, todėl ir jo nėra. Kažkokiu momentu tai pervirsta į esama, trejopą: lengvą, sunkią ir labai sunkią. lengvoji, apsižiūrėjus, kad tapo, tą patį akimirksnį grįžo į nebūtį (iš kur atėjus); sunkesnioji buvo sunkesnė dėl savo žievės, todėl sumetė iš jos pasidaryti sparnus, ir irgi grįžo į nebūtį – liko tik sparnai su lengvu dvasios aromato pėdsaku; labai sunkios sėklos žievė pasirodė tokia stora ir stipri, jog jos vidus miegojo nepabudinamai, neprieinamas. Būtent šita trečioji, sunkioji, save kaip žievę suvokianti, nuėjo aukštyn, kiek galėdama ir nerado ten nieko – „ten nieko nėra“, paskelbė, ribos į nebūtį pereiti nesugebėjęs – ir nusprendė pasiskelbti save dievu, Archonu. po savimi prikūrė daugybę visokių lygių pasaulių, kuriuose, vėlgi, radosi savi archonai, ėmę tarpusavyje kariauti, peštis, kandžioti vienas kitą gabalais… kažkur po visu šituo chaosu vis dar miega trečiosios, sunkiausios sėklos vidus, kuriai dabar ir pasiūsta žinia, jog laikas atsibusti ir sugrįžti į ten, iš kur ji atėjus.

Štai jums ir archonų keliamas pragaras Pietuose, ir palikti sparnai Šiaurėje, ir nepasireiškusios būties pradžia – nepasiekiama, neesant, bet visų mūsų tėvynė.

o J.Golovinas citavo XVIIa. prancūzų poeto Pier Matie eilutes:

Mirties peizažo negalima sumaišyti

Su jokiu kitu peizažu.

Čia saulė visada zenite

Pasiklysti čia neįmanoma.

Kas eina prieš dieną, turi nebijoti nakties.

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as