Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (V dalis,)

Hermetinė tradicija sako, jog vyras, radęs seserį (Dianą) – moterį savo viduje – savą – nurimsta, jo gimstant atsineštas simbolinis klaustukas išsitiesina. Tiesa tiesiog yra ir jo vidinė sesuo, jis ją tada ir priima, ir jos laikosi, pagal ją gyvena – čia jau alchemijos teritorija, jos darbai ir keliai… O vyrai be vidinės sesers, su savos motinos energijos gabalu pakaitalui, amžinais neramiais klaustukais ir lieka, ieškotojais, bandytojais. Jie ir yra empirinės tradicijos kūrėjai, technikos ir mokslo, kurio tiesas kas savaitę reikia įrodyti iš naujo: juose nėra juos stabilizuojančio prado, tik surogatas, jų norams pataikaujantis – mamai jos sūnus visada liks vaikas, kurį ji lepins ir besąlygiškai mylės, viską atleisdama. Iš čia užburtas ratas: tokie vyrai- berniukai veda, bet iš tikro jie ant visai yra susirišę tik su sava motina; žmonai jie neturi ką duoti ir nenori, iš to labai greitai išsivysto kovos, kerštai, apkartimas… Kai tokia nuvilta žmona pagimdo sūnų, ji atiduoda jam visą meilę, kurią kitaip būtų atidavus vyrui. Ir atiduoti jo paskui jokiai kitai moteriai nesiruošia, nes tada liks sena, viena, niekam nereikalinga ir be nieko… Todėl jos sūmus, vėlgi, nuvils savo žmoną, ir iš jos suformuos vėl tokią pačią, nevilties pilną asabą.

Pirminis moters archetipas – berniukas pirštukas jos viduje – irgi, organizuoja tik kūnišką, fizinę jos dalį… Jei moteris ne savą berniuką į vyrą užsiaugina, bet ima tėvo pavyzdį kaip surogatą savo vidiniam vyrui, ji tampa tėvo dukra – tokia kaip Atėnė iš Dzeuso galvos gimusi. Ji labai gerai naudojasi savo smegenimis, protu, lygiuojasi į vyrus, su vyrais konkuruoja, nori sugebėti, ką sugeba jie, noti juos nugalėti jų teritorijoje… o kita monetos pusė yra seksualumas, nes aktyvūs smegenys skatina aktyvų libido. Irgi tokį pagal vyrišką pavyzdį, kokio patenkinti nepavyksta, kiek besistengiant.

Dabartiniu laiku madinga mergaitėse skatinti vyrišką pradą, smalsumą, nuotykių ieškojimą, sportavimą, jų proto darbą, bet neišvystyta lieka kaip tik jų moteriška dalis – išorinė moteris. Todėl jose nėra motiniškumo, pozityvumo, stabilumo, atsakymų žinojimo savaime pilnatvės… kai tokia moteris vis tik išteka, pagimdo vaiką, tai ar reikia stebėtis, kad jai važiuoja stogas – priešnatalinės depresijos, ponatalinės depresijos, kuo greičiau išlekia vėl dirbti, nes beprasmybė tampa nepakeliama. Vis dažniau jaučiamasi vyru, jaučiamasi kad ne tame kūne gyvenama, norima jį keisti.

Bet grįžkime prie Mamlejevo: „mes esame maži. Sau atrodome ištisas pasaulis, netgi, ištisi pasauliai, bet iš tikro esame taškas koks nors, ar kablelis… Save statome, plečiame, keliaujame, kad pažinti, sužinoti, pamatyti, ko nematę, kur nebuvę – bet visa tai yra kiekybiniai dalykai, horizontalė. Nes ko nežinome iš tikro, kas neesame iš tikro, mums kelia siaubą – tai jaučiame kaip savęs sugriovimą, mus tai dusina, kaip nepakeliama – didesnėje ar mažesnėje skalėje tai ir yra mirtis.

Ne ta mirtis, kai užmiegama ir viso gero, ne ta, kai net nepastebima, kad numirštama ir dar amžiais ir amžiais klaidžiojama po plikas lygumas, panašias į žemiškas, bet ne visai, nesuprantant, kas atsitiko… Arba pakliūvant į paralelinį pasaulį, labai panašų į mūsiškį, bet jis atkartoja griežtai tiktai materialinę jo dalį, ir iš jo jau jokių išėjimų nėra. Ne taip, kaip iš pasaulio, kuriame gyvename daBar. Jis gali būti siaubingas, pragaras arba jo priengis, bet gali būti ir puikus, jame pilna visokiausių galimybių. Ką tik materia domina, kas nesupranta net, kas dvasia tokia yra, tie tiesiu taikymu, ant visai, į materialinių objektų šešėlių pasaulį  ir nuvairuoja, ir gyvena ten toliau, kol po truputį neišnyksta, taip ir nepastebėję, kad gal kažko čia trūksta…

O yra būsenų – žmonės gali būti tokioj būsenoj, jog pastoviai randasi ant siaubo – mirties – slenksčio – ir tą dvasiškai pakelia. Tokie miršta atviromis akimis ir atsičiuchina net ne būtinai kitoj pusėj… Kad bent kiek toliau iš esmės išsivystyti ar progresuoti kaip žmogui, reikia šitaip mūsų šitam pasauliui mirti – imti matyti kiaurai visas iliuzijas ir atmesti automatiškai viską, kas iliuzija yra – tada nublanksta sąvokos, tokios kaip pesimizmas, skeptiškumas, juodas jumoras, tragiškas liūdesys ar melancholija“.

Tada, jei dar kažkas nori bandyti juoktis, kaip Mamlejevas sako, tai jam reikia su britva išsipjauti savo lūpų kampus į viršų, kitaip nieko nebus.

Kai kurie iš mūsų gyvena, kas kažkiek laiko vis iš naują mažą siaubo teorijos gabaliuką iškovodami: palieka tai, kuo buvo užsiėmę, kas sekėsi, darė jį populiarų ar turtingą, ir eina toliau, mokinasi kažką visai naujo ar palaukia, kol kažkas visai naujo apie pasaulį atsiveria ir pasisiūlo… Tokiu būdu galimybė, jog mirties momentu nežinomas nepakeliamas siaubas tave užmuš, yra po truputį mažinama. Tikintis, kad spėsi, kad laiko užteks…

„Angelai maitinasi ne maistu, jie valgo, prisiliesdami lūpom prie naujų idėjų – todėl galima sakyti, jog jie minta siaubu…“ J.Mamlejevas.

Draugai, mokiniai ir pažinojusieji, apie J.V.Goloviną kalbėdami, sutinka dėl vieno: tai buvo tam tikra archetipinė jėga, pasireiškusi Maskvos teritorijoje – nes atitikos jos dvasią?- Golovino pavidalu. Jei ta proga prisiminti Kristų – antgamtinė jėga, pasireiškusi Žemėje Kristaus kūnu… Kadangi esame žmonės ir manomės esą kūnais, iš karto randasi dichotomija Kristus – žmogus ir Kristus – dievas.

Antgamtinės jėgos, perėmę jo kūno ir proto valdymą, ir negražiai pasielgę su Kristumi – žmogum, jį paaukoję… Ta prasme daug kentėti šiame gyvenime – iškentėti gyvenimą teko ir Golovinui – pragarą, pilną pavojų ir nevilties. Bet problema yra, jog kūnui, žmogui pripažįstam savarankišką gyvenimą, kaip Šeilokui, atskiram ir neturinčiam nuo pat pradžių antgamtinio pratesimo ar dvasinio atitikmens. O jei grįžti aukštyn ir žiūrėti į viską nuo anima celesta taško?  – dieviška energija susikūrė sau kūną, kad pasireikšti žemėje… Užsidėjo kūnišką pirštinę ant dieviškos energijos rankos. Tada tai, jog nusižeminom iki pirštinės sąmonės jau lieka tiktai mūsų problema. Ir ėmėm net dėl jos laisvės kovoti – čia mums joks dievas nepadės. Niekas nepadės…

Kaip nėra pagalbos pirštui, kurį kyšteliam į vandenį, pažiūrėti, ar karštas, ir pamirštam, kad taip darėm, gyvenam toliau. O pirštas verkia dar 50 metų, kad jis nudegintas – ką jis gali savo lokalia kančia sudominti? – nors, šiais laikais jau gal ir susiformuotų grupė, jo teises ginanti ir, už jo kišimą į karštą vandenį be sutikimo, baudžianti… O prie J.Golovino grįžtant, antgamtinės jėgos pabuvo tarp mūsų jo vardu ir išėjo.

Jo palikimas – dar vienas kanalas atgal, eiti jam iš paskos…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as