Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (IV dalis)

Pagonybė realią mirtį visada problematizavo.

Iš tikro tai skirtingi dalykai, kai sakoma, jog “mirtis yra perėjimas iš vieno kambario į kitą”- turima omeny ne tas elementas, kuris gali mirti ir dingti, ir ne tas, kurį “išgelbės ir jis prisikels”… Kai numirštam, žinoma, po mūsų kai kas lieka – rūbai spintoje, negyvas kūnas, psichiniai apvalkalai, kurie išlieka ilgai… Pagonis, priešingai, turi omeny tuos elementus, išliekančius po bendros žmogaus kompozicijos suirimo – tuos, kurie kaip ir niekada nebuvo (šiam pasaulyje, jie – ne šio pasaulio). Ir todėl egzistuojančius visada. Nes mirties ar nemirtingumo subjektas yra ne elementų kompozicija, bet šitie jai visai priešingi, kontrasubstanciniai momentai. Tai yra unikalus būklės „kažkas“, kas ir suteikia unikalumą kompozicijai – ištysęs akimirkoje be laiko, jis mirties momentu apsiverčia ir tampa tiesiog belaikiškumu. Baronkos skylė, apspręsta baronkos: neliks baronkos, neliks ir skylės – mirtis yra reali, konkreti. Būtent nuo čia ezoterizmas pereina prie alternatyvos.

Mirtis yra ezoterinė. Kalbam ne apie filosofinę ar okultinę… Mirtis kaip slenksčio akmuo, ant kurio suklumpama, ir skylė, į kurią esame įtraukiami (taip G.Džemalis interpretuoja J.Goloviną).

Tai mirtis yra? ar mirties nėra? – Pirmiausia tai prieštarauja Parmenidui, nes „nebūtis yra“. O mes ieškome amžino gyvenimo ir mirties nugalėjimo. Jei mirties iš tikro nėra, tai apie ką čia visi tada kalba ir dėl ko jaudinasi? Jei nemirtingi visi, tai nebe lieka jokio ezoterinio kelio patoso, kuo tada čia niekais užsiimti… Kaip Golovinas apie pasaulį kalbėjo, pirma atsijungiama nuo dangaus, tai jau įvyko, tada atsiveria žemės praraja – aurora du mal – ima brėkšti blogio aušra… Tas pats individui, mirusiam ir palaidotam: aptemimas, nėra laiko, viskas sustoja. Tada ima sklisti šviesa iš apačios – mirusysis mato, jog jis tampa laivu ir jis nenumaldomai plukdomas tos aušros link. Prieš ją nėra išsigelbėjimo, ji sklinda iš transcendentinio pogrindžio; galėtų padėti tik keletas vardų, kuriuos jau reikia būti žinojus gyvam esant, tik jų paminėjimas sukuria dar kažkokią galimybę – 30 iš 100 – bet galimybę kam?

J.Evola dar gerokai iki J.Golovino kalbėjo, tradicija remdamasis, jog “žmogus yra nestabili kombinacija. Jis sudarytas iš tam tikrų komponentų, kurie negali likti kartu ilgam laikui. Reikia perstatyti save taip, kad tavo elementų kombinacija virstų nepažeidžiamu monolitu. Tai tas pats, kaip žinoti vardo atkūrimo paslaptį: jei matai ant smėlio užrašytus keletą hieroglifų, vėjas juos nupūtė ir viskas… O jei juos pažįsti, žinai jų reikšmę, tai be vargo užrašysi juos vėl, nesvarbu ant kur, ant akmens, ant medžio…“

Kovoti su mirtimi yra prasmė tik tada, kai mirtis reali. Evola griežtai atmeta žmogaus sielos nemirtingumo idėją, kaip kilusią vėlyvoje krikščionybėje ir turėjusią grynai liaudišką, populiarų charakterį. Tada, kai krikščionybę priėmė masės, dalyvavę tuo laiku jau degradavusiose Eleuzinų misterijose… Nes pirminis jų užmanymas kaip tik ir buvo buvęs dalyvaujantį individą perstatyti, atnaujinti taip, kad iš mirtingojo jis taptų nemirštamu. O ir krikščionių dvasininkai iki XVa. nemanė, jog siela yra nemirtinga. Jų nuomonė sutapo su Ekleziastu:”gyvieji žino, kad mirs, o mirusieji, kapuose, nežino, kad jie mirę…” Tai ir visų monoteistinių religijų pozicija: nemirtingumo idėja atėjus iš pagonybės. J.Mamlejevas dažnai pastebi, jog “nors dvasių persikėlimo principas ir egzistuoja Rytų ezoterikoj, bet praktikoje jis vyksta labai retai ir beveik išimtinais atvejais”. Kaip suprantu, tai susiję su dabartiniu mūsų pasaulio ir žmogaus kūnų stoviu.

Jei visi lygūs ir viskas yra tas pats – iš materialistinės horizontalės taško žiūrint – tai nėra skirtumo tarp alchemisto ir paprasto žmogaus, kaip šuo griovyje gulėt pasilikusio, mirties. Beprasmybės propaguotojai remiasi argumentu, jog “norintį likimas veda, nenorintį – velka su savim. Abu ta pačia kryptimi.” Mirtis – anihiliacinė mašina, kai visos galimybės susilygina. Išgelbėti galima ne daiktą, bet tai, kas yra antidaiktas, kas neegzistuoja kaip kiti daiktai. Ko būklė speciali – kaip kertinio akmens, bet gyvenime statytojų kaip tik atmesto. O nemirtingume jis yra svarbiausias.

Ir nihilizmo reikia kaip motyvacijos, kaip benzino veiksmui. Nes, jei viskas yra savaime, tai kaip Odisėjo kelionė, po pasaulių grilijandą, ratu, kol grįti į tą pačią vietą – į Itakę, pas savo Penelopą – vėl gimsti ir vėl gyveni… Priešingai Sinbado kelionei, kuri irgi negalinė, bet jis keliauja vis toliau ir toliau, jis niekada nebe grįžta į ten, kur buvo… Abiejų legendų tikslas yra uždengti siaubą. Siaubą, ateinantį iš nuojautos susitikti savo tikrąją vidinę esmę – savajį kitą. Nes už jo ir užlkiūvama: tamsusis dvynys. Egiptiečių Ka. Realybės gabalas, ištirpęs mumyse – Šėtonas, kuris lieka be šeimininko po mūsų mirties (prisiminkim legendą apie Šaitaną ir 40 su juo kartu į Žemę atėjusių dvasių, ištirpusių mumyse visuose – būtent jas gelbėti įvairūs pranašai ir ateina, išlaisvinti, parodyti joms kelią atgal). Be šeimininko likęs, jis dar ilgai egzistuoja, atsiremdamas į išlikusius mirusiojo atvaizdus – nuotraukas, paminklus, jo atminimą – atvaizdų, žmogaus kopijų kūrime nėra nieko nekenksmingo!

Tamsaus dvynio moteriška pusė – abstrakti paskutinė tiesa, nesurišta su jokia patirtim, atsinešama gimstant ir išliekanti mirštant. Skylė, išliekanti, kai baronkos nebėra. paradoksalu, bet ji – moteriška paslaptis mumyse. Ir jei ji – skylė, tai kur raktas ir kur šeimininkas? – Kas turi raktą, tas išlieka…

Mirtis yra moteriškas šaltas ledinis siaubas, pergyvenamas ne emociškai ir ne psichologiškai – jis tiesiog yra susitinkamas. Tai ir yra mirtis.

Pasaulį reikia pamatyti visame jo bjaurume, tai faktas. Bet rezultate nusvyra rankos, užplūsta nihilizmas. Moteriai lengviau, jei jos archetipas užaugintas viduje iš vaiko, berniuko į vyrą. Tada jis vis tiek skatina ją veikti, gyventi, judėti toliau, beprasmiškumo nepaisant… O vyrams, kurie dabar daugiausia motinų sūnūs ir savo moters archetipo viduje neturi – ta vieta užimta ir palaikoma jų motinų energijos – todėl tokia vidinės motes forma savo pasyvumu sukausto jų jėgas, tampa faktorium, nulemiančiu jų polinkį į depresiją, neveiklumą, nihilizmą. Ir toks, savęs nepasistatęs nihilistas griauna ir jį supantį pasaulį.

O pastatytas žmogus – vyras, radęs savą sesę Dianą, nuo motinos atsikabinęs anksti ir ant visai, jis jau funkcionuoja kaip tėvo sūmus, širdies polėkyje, heroizme, energijos skrydyje… Nes heroizmas ir yra, veikti, nepaisant protu suvokto beviltiškumo, veikti iš širdies.

(Bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as