Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (III dalis)

Valdovas Hadas, nepaisant jo pravardės (Pluto – turtingas), neturi nei puošnių rūmų, nei kitokių asmeninių turtų. Jo valdos į gylį siekia Tartarą ir jis žino, kur randasi brangieji metalai, nors iš tų žinių jam nėra naudos – čia taip tęsiasi J.Golovino tekstas. Jis tylus, kuklus, nesikiša į teisėjų darbą, nedraugauja nei su siaubingaja Hekate, nei su likimo deivėm – moirom, nes nuo likimo jis nepriklauso.

Į jo karalystę kartais įsibrauna Chaosas, atnešdamas pelėsius, smarvę ir šikšnosparnių riksmus. Bendrai kalbant, mituose yra du Hadai: Homero aprašytasis ir Hesiono aprašytas. Pirmasis  -kaip pilnos stagnacijos vieta, antrasis – gana intensyvaus gyvenimo ir judėjimo. Apie Hesiono hadą Homeras neužsimena nieko. Ir Prozerpiną, požeminio pavasario deivę, jis ignoruoja… Hadas ją pagrobė ir, nežiūrint į jos motinos Demetros prašymus, Dzeusas paliko Prozerpiną pas Hadą. Suprantama, kaip dievam ir pridera, ne be slaptų sumanymų: šventiškame baliuje Prozerpina suvalgė trekšdalį granato vaisiaus, ir to pasekoje, trekšdalį metų – žiemą – ji turėjo praleisti Hade, o pavasarį ir vasarą – Žemėje. Ir tai pakeitė Hadą: pavasario pradžioje jame ėmė dygti žolė ir gėlės, vasarą viskas sužaliuodavo – sultinga žole ir vaismedžių bei gėlių šaknimis. O tų medžių vaisiai sunokdavo Žemėje, nes Demetra, Prozerpinos motina, yra vaisių ir derliaus deivė.

Pasakojama, jog Dionisas vienu savo gimimų yra skolingas Prozerpinai. Dzeusas atėjo pas ją gyvatės pavidalu…

Prozerpinos – požeminio pavasario deivės – tema tapo populiari kartu su prerafaelitais – auštant Naujųjų laikų epochai. Iš seno ji buvo Hado deivė, gilaus liūdesio ir paslėpto gedėjimo…

Bet čia ne tik grynai Ievos ir išvarymo iš Rojaus mito atgarsiai, bet papildoma ir biblinė istorija – pagrobta, o ne savo noru; suvalgė kasnelį granato vaisiaus, kai kitose realybėse nieko į burną imti negalima, nes liksi ten ant visai arba labai ilgai; atnešė gyvybę į negyvą vietą, atgyvino realybę, kuri be jos ne funkcionavo… tarp Hado ir Adomo vardų didelio skirtumo nėra, vienas gali labai lengvai būti išsirutuliojęs iš kito, kas kalbas žinot, susigaudysit – H yra netariama… Taip vėl grįžta tema, jog vyrai ir moterys yra skirtingos eilės gyvybė…

Nelaimingiems, varganiems ir silpniems Prozerpinos teritorija nepasiekiama. Tik galingas ir išdidus pasiekia anti- žemę. Reikia nugalėti Hado žmonos klastingumą, kad per mirštantį rudenį sužibėtų baltosios pavasario rožės. (E.Mervell)

Čia jau kita Hado ir kita bendra pasaulio situacija.

Hadas – mirštantis ruduo. Prozerpinos pavasaris atveria kelią į antižemę, nupieštą kartografo Pompėjaus Mela žemėlapyje ir XVIIa. aprašytą Afanasijaus Kircherio knygoje „Iter extaticum“. Botičelio „Pavasaris“ irgi yra į tą pačią temą… Slaptas Prozerpinos kultas – Roseti kažką apie tai žinojo, jei vaizdavo ne Hado žmoną, Demetros dukrą, bet požeminio pavasario deivę… W.Bleikas:“apie tai nežino nei mikroskopas, nei teleskopas. Mitai visada jaudins ir bus įdomūs, bet, jie taip ir liks mums nesuprantami…“

Praeitis mums – knyga po septyniais užraktais – ir mitai – jos kvintesencija. (Novalis)

Žmonės įpratę įsivaizduoti, jog anas pasaulis yra už griežtos ribos, atskirtas aiškia siena nuo mūsiškio, ir ją raganos, burtininkai ar ekstrasensai lengvai pereina, o dauguma žmonių, kol gyvena, pereiti negali. Bet tai yra supaprastinimas, nenoras žinoti teisybę: šito ir kitų pasaulių jokia griežta riba neskiria, viskas yra žymiai labiau susimaišę ir persimaišę. Yra nuomonė, jog šiais laikais jau šitas, mūsų gyvenamas pasaulis, yra pragaras – nukritęs ar nutrauktas, sudubliuotas su pragaru… Gali būti. Bet, jame dar begalybė galimybių ir daugybė išėjimų. Jis kaip brangakmenis, kuria puse jį į šviesą pasuksi, taip sužibės jis sužibės.

Grynai materialinis ir grynai horizontalios erdvės pasaulis, be išėjimo, dar randasi šalimais mūsiškio – bent jau taip buvo, kai J.Mamlejevas šitai rašė – ir į ten eina efemeriški materialistų likučiai. Ir lieka ten amžinai… taip, jei mes Hade, tai šalimais Tartaras – visiškos materijos begalo yrantis pragaras, ir išėjimo iš jo tikrai nėra.

Problema, jog pagrindinis ano pasaulio užmanymas yra sunaikinti šitą, organizuotą pasaulį (netgi tokį prastai suorganizuotą kaip mūsiškis). Todėl pastoviai jaučiamos jo atakos, ir, kažkokiu momentu organizacija ima irti… T.y. organizatorius apleidžia savo vietą ir toliau tokiame pasaulyje nebe dalyvauja.. Kaip tik tai dabar ir vyksta – mūsų pasaulis likęs be kokio nors organizatoriaus. Iš platonizmo taško žiūrint, o ne teologine prasme ar moksliniu požiūriu. Būtent šia prasme demoniškasis pasaulis ir nori sunaikinti mūsiškį – ir tai ne tas pats, kaip kad krikščionybė sako, kad „Šėtonas bet kuria kaina nori sunaikinti pasaulį“. Ne, tiesiog chaosas siekia vėl tapti chaosu. Jis nekenčia visko, kas organizuota.

Chaosas – seniausias iš dievų – nori gyventi laisvai, taip, kaip jis įpratęs (buržua liberalinis mentalitetas irgi iš čia). Ir ta prasme bet kokia organizacija jam nereikalinga, negera ir nemaloni.

Chaosas ir Afroditė yra simbolinis šios priešpriešos pavadinimas, kur Chaosas atstovauja yrančią, į gabaliukus smulkėjančią ir laisvai besimaišančią materiją, o Afroditė – meilės principą, vienintelę kuriamąją jėgą, laikančią pasaulį suklijuotą į visamą, sklindančią iš viršaus, dangaus, tikrosios dvasios Tėvynės…Gražuolė ir Pabaisa irgi ta pati alegorija. Gražu yra tai, kas harmoninga visuma, kilni, šviesi, tyra, teisinga – visos pirminės idėjos yra vienis, nesvarbu, kad išvardijamos atskirai. Toks buvo menas ir tokia buvo ilgus amžius meno paskirtis.

Didelių skirtumų tarp šalimais esančių pasaulių nėra, tai daugiau kitos dimensijos, kad išeiti tikrai į kitur, reikia išeiti toli. O kadangi dauguma, gyvi būdami, bijo mirties, nori palikti po savęs pėdsaką, save įamžinti, tai mirę jie ir lieka prikabinti prie savo kūrybos, paminklų, knygų, paveikslų – iš tikro išeiti jiems tikrai tampa sunku. Kas pasakys, kiek trūksta, kad tokios sielos nuoplaišos imtų parazituoti per žmones, gyventi per skaitančius knygas, žiūrinčius meno kūrinius…

faraoną egipto žyniai mumifikuodavo, į piramidę patalpindavo, atitinkamomis valandomis maitindavo, prabangiai užlaikydavo, jam ir mirusiam tarnaudavo kaip tik tuo tikslu, kad ta jo siela niekur toli nenueitų ir neišnyktų, o priešingai, sukurtų ten tokią pačią sturktūrą, kurios pagalba faraonas valdė žemėje. Nes kaip danguje yra, taip ir žemėje bus.

Tik gudriausi sugalvoja iš žemės manipuliuoti, kaip yra danguje – tada valdančių struktūrų žemėje ilgaamžiškumas užtikrintas.

 

(bus daugiau kovo pradzioj)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as