Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (II dalis)

Teigti, jog herojai – dievų numylėtiniai yra per daug optimistiška, sako J.Golovinas. Pvz, Tezėjas ir Pirifojus prasiskverbė į Hadą, gudriai apėję sudėtingiausius pavojus, kad sužinoti Helenos, tada dar mergaitės, likimą. Suktas dievas Hadas pasiūė jiems prisėsti pailsėti netoli rūmų, ant granitinio užsimiršimo suoliuko… Ir herojai prasėdėjo ten keturis metus, neturėdami jėgų pasijudinti iš vietos, kol Heraklis jų neišlaisvino. Senas Jasonas, Aukso vilnos užkariautojas, dažnai ateidavo ant jūros kranto, kur lėtai puvo ir iro jo laivas Argo… Kol žuvo po jo nuolaužomis. Herojai savo įžūlumu, beatodairiškumu, savimeile patys prisišaukia tokį likimą, bet dažnai ir dievai savo numylėtiniais tiesiog nepasirūpina… Bet, juokinga būtų apdovanoti herojus dvarais ar vergais – ko kaip atlygio tikisi kiekvienas paprastas žmogus – jų gyvenimas yra nesibaigianti kova ir sudėtingos, tragiškos transformacijos. Nes, jei dievai lengvai keičia išvaizdą, tai herojams šie procesai yra kankinantys, neretai surišti su mirtimi. Pakanka prisiminti Akteono likimą.

Netoli nuo Hado ir Prozerpinos rūmų – juos supa žydinčios plėniūnų (asfodel) pievos – teka dvi upės, Užmaršties ir Atminties. Kairėje – baltasis kiparisas, atsispindintis Letoje – užmaršties upėje, dešinėje – baltasis topolis, atsispindintis Mnemozinės vandenyse – atminties upė. Bet dar iki to būtina, kad skūpas senis Charonas už mokestį – smulkią monetą – perkeltų mirusįjį per Stiksą. Jei giminės mirusiajam tokią monetą po liežuviu įdėti pamiršo, keltininkas gali nuplukdyti valtį už Stikso, į nepraeinamas pelkes, ir išversti savo keleivį tenai. Iš tų pelkių išsikapstyti jau neįmanoma…

Tiktai ką vaiduokliui reiškia nepereinamos? Ir ar tas, kas po fizinio kūno mirties pakliūva į Hadą, gali vadintis vaiduokliu?  – Siela žmogų (ar gyvūną, ar akmenį) atgyvina tiktai nedidele savo dalimi. Po mirties – atsijungimo – tokiu kaip iš rūko sudarytu siluetu žmogaus forma išeina į Hadą – su ja pasilieka atminties nuoplaišos, jausmų šešėliai, įvairios asociacijos su kūnišku gyvenimu – pagal juos Hade jis bus teisiamas… Daugiau apie šios rūko formos likimą nelabai ką galima pasakyti, ji suyra, išsisklaido. Euripidas mano, jog šios rūko formos sutirštėja, sutankėja į debesis ir, kažkiek laiko praklaidžioję po akmenuotą Hado dangų, iškrenta lietumi, tokiu būdu numirdamos antrą kartą. Bet, prisimenant žodžius, jog „padienio darbininko likimas geresnis, nei Hado valdovo“, gal tai ir gerai – iš čia modernių žmonių noras „panirti į Letą“ – užmaršties upę – t.y. prarasti atmintį? Nes bausmė ir atsiminimai auga proporcingai?

Tik teisuoliai ir pašvęstieji (pvz, Eleuzinių misterijų) išlaiko orientaciją ir tęsia kelią link baltojo kipariso ir nesupainioja abiejų medžių: maudymasis atminties upėje padeda atskirti mirtingąją sielos dalį nuo nemirtingosios… Jei krikščionis gali parduoti ar prarasti sielą, ji yra apsunkinta nuodėmių, gali nuskęsti į patį pragaro dugną, tai graikų reikalai kitokie – į Hadą patenka tik sielos dalis, gyvinusi fizinį kūną, tai – mitinė, o ne religinė koncepcija. Mitai, kaip taisyklė, pasakoja apie herojų likimus – dievų palikuonių iš tėvo ar motinos pusės, arba apie žmones, turėjusius kontaktų su dievais. Jokios istorinės tiesos juose nėra ir būti negali. Iš čia begalinė daugybė nesutapimų mitologų aiškinimuose.

Senovės graikų Hadas yra labai sudėtinga gyva kompozicija, ir tuo skiriasi nuo bet kurios krikščioniškos skaistyklos.

Hade nėra laiko kategorijos, bet už tai jo erdvė yra labai sunkiai paaiškinama – gali susitraukti ar išsiplėsti, tapti neproporcingai didelė, ar sumažėti vos ne į tašką. Ir tai priklauso nuo labai daug priežaščių: nuo dievų ar titanų valios ir sąntykių, nuo Okeano nuotaikos, nuo Hado, mirusiųjų karalystės valdovo, kaprizų… Jei mirusieji neturi pinigų susimokėti Charonui už perkėlimą per Stiksą, jie turi rinktis kitus kelius – jų yra iš visų pasaulio pusių ir ne mažai. Tik didžiuma Hado topografijos nežino, o yra ir daug labai pavojingų kelių ir takelių… Todėl būsimiems vaiduokliams prisieina dienomis ir mėnesiais (perkeltine prasme) klajoti po lygumas, apaugusias menka blyškia žole, brūzgynus ir tarpeklius, kol jie randa Hado rūmus.

Mirusieji dar nėra vaiduokliai ir visaip stengiasi to likimo išvengti. Jeigu jiems pavyksta atsigerti gyvo kraujo, jiems kuriam laikui grįžta gyvenimo imitacija. Taip medžiotojas Preonas iki šiol vaikosi mirusį elnią, kuris nepasiekiamas, nes jau tapęs vaiduokliu. Mirusieji dar taip vadinami, kol klaidžioja po bedžiaugsmes lygumas ir miškų proskynas. Čia dar likusi menama viltis, menama, nes gyvo kraujo srovė atgyvina neilgam.. Užtenka priartėti prie plėnūnių (asfodel) pievų Hado dvaro apylinkėse, ir likimas išsisprendžia. Tai gėlės, beveik permatomos ir įvairių atspalvių, bet palaipsniui ir šią savybę prarandančios – tokia Hado erdvės specifika. Mirusieji čia tokiu pat būdu praranda kūniškumą, matomumą, tampa vis labiau permatomi ir, galiausiai, vaiduokliais.

Dalis iš jų pataiko į Letą, kur jie, prarasdami atmintį, išeina į tikrą nebūtį. Kiti, pašvęstieji misterijose, pasineria į Mnemoziną, kur atmintis po truputį grįžta ir atsiranda orientacijos jausmas. Ši upė randasi šalimais Elizejaus laukų – palaimintųjų buvimo vietos, kur jie, laimingieji, ir stengiasi patekti.  Vienok, didžiosios daugumos likimą sprendžia trys teisėjai, prieš kuriuos stojama, ir kurie nukreipia nusidėjėlius, ir bendrai, neteisingo gyvenimo žmones į kančios laukus.

Bendrai, vaiduoklio sąntykiai su jo mirusiu kūnu gana painūs. Nors vaiduoklis, dėl suprantamų priežaščių, fizinių kančių nejaučia, jų likimas liūdnas. Amžinai klajoti ant pilno išnykimo ribos yra siaubinga. Išskirtinių nusidėjėlių ar dievų pažymėtųjų laukia kitoks likimas. Jiems skirta užsiimti kažkuo  paprastu ir nuobodžiu, prisiminkim Sizifą. Amžinas begalinis darbas, kurio taip nekentė graikai…

Herojų likimas kitas. Achilo vaiduoklis randasi Hade, bet pats Achilas gyvena su gražiąja Helena palaimintose salose, kurios yra tuoj pat už Jelizejaus laukų. Heraklio vaiduoklis – Hade, nors, pats Heraklis – Olimpo dievų sonmoje… Kai kurie teisieji, kuriems pasisekę, pasinėrę Mnemozinėje, išplaukia į gyvųjų pasaulį ir gimsta iš naujo. Pauzonijus, Valerijus Flakh ir kai kurie kiti autoriai teigia, jog Hade randasi kiekvieno blogo žmogaus vaiduoklis, bet, kad su jais sukontaktuoti, čia jau reikia Hekatės ir juodosios magijos.

Hadas yra amžinai mirštantis, pūvantis ruduo – „Prozerpina atnešė pavasarį į Hadą“ – panašu, jog tai reiškia mūsų mūsų pasaulį, ten įkritusį, pagrobtą, nusileidusį… Atskiedė jis Hado pūvantį rudenį savimi ir ten radosi gyvybės, žalumos… O mūsų gyvenimuose – smarvės ir puvimo ir mirties. Ir žmonės ėmė labiau panašėti į vaiduoklius, amžinai klajojančius pasaulio platumose, dirbančius monotoniškus nesibaigiančius darbus, plakamus bizūnais.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as