Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (I dalis)

Aišku, jog karių- herojų ir Naujo laiko atstovų – buržua – mirtys bus labai skirtingos.

Kadangi paskutinieji jau ir gyvena mirę, tai jie į nebūtį be sapnų ir išeis. Tokie panašių tekstų ir neskaito – tiesioginės materialinės naudos iš to jiems nėra, todėl pašnekėkim apie tai, kas įdomu ir aktualu skaitantiems – individo, kario, herojaus mirtį… Nes žmonės netrokšta gyventi amžinai, jie tik nenori mirti (S.Lemas). Kas iš baimės, kas – iš nežinojimo. Tą nežinojimą ir bandykim praskleisti…

Seniau buvo Šiaurės gyvenimo kelias ir Pietų (pagal alchemiją)… Į Šiaurę eidamas, žmogus, polėkyje ir entuziazme išreikšdavo save gyvenime, išmesdavo savo potencialą pasaulin, kaip sėklą, sužydėdavo, pasiekdavo tą tašką, kai pereinama į kitą kokybę ir į ją pereidavo – falinis, sperminis variantas. Šiais laikais belikęs Pietų kelias – per neviltį, netektį, beprasmybę, nematant tikslo, jaučiantis mirusiu, vis tiek prieiti, prišliaužti, išgyventi, kai aplink numirėliai, kurie vis tiek plačiai šypsosi, patenkinti, o tu vienas matai situaciją, ir nėra nei su kuo persimesti žodžiu… kaip jau rašyta, kadangi dangus, tikroji Tėvynė, nutolo, tapo nepasiekiamas, pasaulis pasislinko požemio, Hado linkui, kur Naujųjų laikų buržua ir jaučiasi namie – iš to molio pagamintas, Pluto, turtų dievą, garbinantis ir jam tarnaujantis… Kaip J.Golovinas rašė: „išseko mitų kraujas…

Metafizinė vyrų impotencija progresuoja nesustodama. Tai gali būti paaiškinama bažnytinės krikščionybės misijos nepasisekimu, nes nuodėmingas kritimas vyksta vis didesniu tempu. Pagoniškoje perspektyvoje tai – pasinėrimas į Hadą, į gilius žemės stichijos sluoksnius, kur viešpatauja išgamos, gimę iš Pifono ir jo motinos Gajos. Mes jau toli už savęs palikome autonomines vandens stichijas, oro ir ugnies stichijas irgi, Afroditės, Heros ir Hestijos valdas. Randamės Persefonės ir Militos valdyme, begaliniame materialinių turtų garbinime ir jausminiame mėgavimiasi, ir krypstame žemyn toliau, į Hekatę ir Naktį.“

Šiaurės ženklas Y, runa Algiz, žmogus, tiesiantis rankas į Saulę, į šviesą… gal net Keltų kryžiuje, kryžiuje, dengiančiame apskritimą, galima įžiūrėti tą patį motyvą, tik saulė jau pasmukus žemyn. Keltiškos tradicijos bažnyčiose šventiko aprangoje eina aukso juosta vertikaliai per visa ilgį viduryje ir nuo jos kaip dvi pakeltos rankos – aukso juosta apkantuoja jo pečių pelerinos perimetrą… netgi, sakytum, trišakio motyvas (ir tada svarbu, ar jis pakeltas į Šiaurę, ar nuleistas, ir kreipia viską į Pietus, kaip galima matyti kitur heraldikoje).

Pietūs žymimi Pietų kryžiumi… kaip suprantu, tik jau vėlyvais laikais, Kristų imta vaizduoti nukryžiuotu – jei pačiūrėti grafiškai, tai Y forma (Kristaus kūnas) pakabinta ant kryžiaus (Pietų ženklo), ir taip, iš dvejų polių padarant vieną Pietinio pagrindu, pasaulis kuriame gyvename, magiškosios geografijos prasme buvo trukteltas Pietų kryptimi, link Hado, Tartaro, Mirties ir Nakties… Elnias tapo velnias, ant kiekvienos trišakės sąnkryžos pastatytas Nukryžiuotasis, „Buliaus akis“ liko tik slaptu, pagonišku ženklu – prietaru, nors, Victory ženklas dar naudojamas…

Nuo visokio negerumo žmogus žegnojasi   kryžiumi, bet tai buvo daroma dviem pirštais, kol reformos to nepakeitė… žodžiu, tema labai įdomi ir galima prigalvoti daug variacijų. Kiek aš matau, tai reiktų vengti vieno – kryžiaus su nukryžiuotuoju, nes būtent jis kiekvieną kartą pasaulio nuosmūkį, poslinkį į Pietus, patvirtina ir neleidžia jam grįžti į ten, kur jis turėtų būti… Taip dabar musulmonai, į Meką atsisukę, nežinau kiek kartų per dieną meldžiasi, o niekas kitas į niekur kitur nebesimeldžia – pusiausvyros nėra ir maginio pasaulio geografinė ašis pagal horizontalę slinksis į Rytus?

T.S.Eliot yra pastebėjęs, jog siekis šviestis bet kurioje šalyje yra stipresnis jos šiauriniuose regionuose, ir šiaurinėse teritorijose bendrai, palyginus su pietinėmis… Toliau jis samprotauja apie tai, jog privalomo švietimo atsiradimas ir kliūčių šviestis panaikinimas ir žlugdo entuziazmą studijuoti ir mokytis. Kadangi kažkada vieni ir taip viską žinojo, o kiti buvo sukurti darbui, o paskui sukilę vergai pasaulį pertraukė iš dvasinio į materialinį, tai dabar buvę šiauriečiai ieško mokslo šviesos, kad atsikratyti dabartinės realybės iliuzijos, o pietiečiai yra entuziastingai veiklūs, nes tai neša jiems auksą, ir jokios iliuzijos mokslo pagalba nuplėšti jie nenori, ne tam ją sukurpė…  Kai mokslo lygis buvo tiek nuleistas, kad pietiečiai jį galėtų suvokti, jis tapo nieko nevertas, neįdomus ir jokios funkcijos neatliekantis. Todėl jį vis labiau daro atsakantį į verslo paklausą, o kai dirbtinį intelektą pakankamai pradresiruos, tai švietimo ir iš viso nereikės.

Jei tikėti padavimais, pasaulis taip ir buvęs sudalintas: žiūrint veidu į rytus, šiaurinėje pusėje gyveno Žmonės lygūs tam, ką dabar vadinam dievais ir politeizmu, o pietuose tie, kurie sukurti žemei arti, dirbti monotoniškus darbus, prakaitą lieti ir jie garbina tėvą, savo sukūrėją, vergai tėvistai ar  vergai motinistai – tai, ką žmonėmis vadiname dabar. Tokia situacija susidarė po išvarymo iš Rojaus, kur iki tol visi kartu buvę, bet tik savais reikalais užsiėmę, gyveno – Gyvenimo medis yra Šiaurėje, kaip žinia, tik vergams Gyvenimas nebuvo numatytas; atsikandę obuolio, biorobotai tapo besidauginančiais savarankiškai ir tapo atskirti, išvyti. Bet sukilo, iš jiems atribotų pietinių teritorijų išsiveržė, pirma pasaulis pasidalino valstybėmis – valstybėjė dar  išlaikytas šiaurės versus pietų principas – tokia šachmatų lenta susidarė. O dabar jau ir visai, panašu, jog grimzdimo į Pietus procesas įvykęs pilnai ar užsibaigia mūsų akyse. Biorobotai, išsidauginę, karaliauja, kuria sau techniką, kad ji, savo ruožtu, jiems dirbtų ir juos aptarnautų, o žmonių- dievų jei likę netyčia kur vienas kitas, tai jų išminties niekas nesiklauso .

Mitologinė mirtis mums rodosi chimerine pasaka, jei chimerą suprasti, kaip graikų mitologijos pabaisą.

Ir vis tik, mitologinė mirtis savotiška ir skirtinga nuo bet kurios kitos – joje nėra „nieko“, nėra pilno sunaikinimo, totalios tuštumos. Ji išlieka gyvenimo forma, kad ir labai jau „originali‘. Visada turim atsiminti, jog mūsų graikų mitologijos supratimas įtakotas krikščionybės viešpatavimo šimtmečių, mes žiūrime į Antiką iš krikščionybės. Mirtis atidalina sielą ir kūną, toks bendrai priimtas teiginys. Bet, jei pagal krikščionis, siela laikosi kūne, tai pas graikus atvirkščiai, kūnas laikosi siela. Todėl senovės graikam mirti buvo nepayginamai lengviau, nei vėlesnių laikų žmonėms. Išsilaisvinimas ar praradimas?

O naujieji laikai sielą iš viso panaikino, tai kaip į mirtį nežiūrėti su siaubu, kai jautiesi jau tik kūnas, ir mirtis tau jau tik visiškas galas – nebūtis?

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as