Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (I dalis)

Ne visas vanduo yra dar neužvirusi arbata…

Nebūtinai žmogus yra pradžioje mažas, o paskui užauga; senieji, archaiškieji laikai buvo ne tam, kad, atėjus momentui, būtinai pereitų į modernizmą… Savaime vyksta labai mažai kas:jei nesusiimti ir nedėti pastangų – pvz: po tam tikra vandens dalimi – arbatinuku – neuždegti ugnies, tai arbata neužvirs niekada.

Kodėl graikų mitologija iki šiol tokia populiari? – ji yra literatūrinė. Suliteratūrinta. Ten didieji dievai, smulkieji dievai, žmogus – viskas vienoj vietoj susisteminta: sąveikauja kartu ir, skaitydami, matome tarsi visą Visatą, jos virsmą, jos mechaniką – mitologija sumažinta, kad į žmogaus akies lauką tilptų.

Realioje, literatūriškai ne apdorotoje mitologijoje, padėtis kita: ji pasakojama dalyvio ir aiški tik tiek, kiek jo akies laukas apėmęs buvo: žmogus mažas, visos Visatos vaizdo jis tikrai neaprėpia…. Protas, kompensacijai, sukuria iliuziją ta tema, bet ji schematiška, be galo supaprastinta, ir, jei Visata iš tikro tokia būtų, tai kur joje tada būtume mes?!- jei esame bent kiek protingi, tai nesijaučiame nei galingi, nei Visatai lygiaverčiai… dar daugiau, ji smulkėja mums bežiūrint, fragmentuojasi, ir mes tuoj pat tų nutrūkstančių ryšių ir nebe matom – akiratis siaurėja kartu, proporcingai.

Ir žmogui arba įdomu tik jis pats ir jį tiesiogiai liečiantys reikalai – vietiniai. Arba žmogus atitrūkęs nuo žemės, pakilęs į minties erdves, domisi didžiais dalykais, nori prilygti Kūrėjams ar Kūrėjui, kurie nuo žmogaus irgi yra taip pat toli ir įtakos konkrečioms situacijoms Žemėje aiškiai neturi: padėtį jie keičia, naudodamiesi vietinėmis pajėgomis, o ne įsakymais, perskaitomais nuo aukšto sosto… O ir patys mitai, jie ne apie amžinybę kalba. Tiesiog, tenai pirma randasi erdvė, ir tik paskui laikas.

Žmogui amžina atrodo, kas didesni ar ilgiau egzistuoja, nei jis pats ir jo gyvenimas, o virš žmogiško mastelio dar yra gradacijų kiek tik nori… Ir iš viso, laikas, jis nepastovus ta prasme, kad tai jis yra, o čia, žiūrėk, jo jau ir nėr – baigėsi… Laikas yra trumpalaikis – erdvė, su juo palyginus, lengvai pasirodo amžina… Arba, pvz, teisingumas.

Teisingumas yra kažkas amžino ir statiško, o niekšiškumas verčia keistis, vystytis, judėti… Ir pats irgi nestovi vietoj, nelaukia, kol jį pastebės, jį atitaisys. Dievams nuobodu, jie tik per žmones gali pergyventi aistras, kovas, iliuzijų žlugimą. Tai mumis, matomai, ir naudojasi, kaip lėlėm- pirštinėm. Žmonėms irgi greitai nuobodu ims darytis internetinėj jūroje, kur jie gali jaustis jei ne dievais patys, tai bent jau komanduoti daug ką pagal save – įdomu, tada piliules pirksim, norimas emocijas sukeliančias, kai trikampyje tarp šaldytuvo, lovos ir toleto niekas nevyks, o kompiuteryje irgi dievų roles prisiėmę būsim?

Ar gal iš viso, ateis laikas, kai emocijų galimybę egzistencijoje pamiršę būsim – nebe įsivaizduosime, kaip nuo monotonijos gintis ir iš nuobodulio numirsime?

Liks tik internetas, naudotojų nebebus… Ar nebus tik su Akašos kronikomis, pvz, panašiai nutikę – jos gal irgi toksai senovinis interneto variantas buvo, o kažkokiu momentu besinaudojančiųjų juo nebe liko, ir viskas. O mes jau pigmėjai, palyginus, ir tokiame lygyje operuoti jau ir norėdami nebe galim… Zodiako ženklai, visa astrologijos sistema irgi gali būti iš tos pačios praeities mus pasiekus: dabar jau tik dvasioje galime būti tokie dideli, kad visa astrologija galėtų kalbėti apie mūsų vidinius procesus, nes realybėje esame tiek sumažėję, jog ji tapusi išorine valdymo sistema mums visiems įtakoti.

Veikianti autopilotu, kaip suprantu.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as