Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)

Kaip yra įrodymų, jog žmonių gyvenimo būdas labai labai labai ilgai nesikeitė ( ir dabar nesikeistų, jei jo suinteresuotos rankos neklibintų), taip, iš kitos pusės, yra daug įrodymų, kad pasikeitimai žemėje visada įvykdavo staigiai – žemė stengo staigiai, atšalo, apledėjo staigiai, tvanas, atominis karas ar genetiniai įsikišimai – niekam iš šių reiškinių nereikėjo evoliucijos proceso.

Todėl evoliucijos proceso nėra ir nebuvo – gyvūnai buvo, kokie buvo, niekas šimtmečius nešlubavo su nedasivysčiusiom letenom ar nebėgiojo su ne iki galo atkritusia uodega…

O progreso idėja tai kaip tik ant evoliucijos egzistavimo idėjos užklijuota XIXa pb., kai didžiųjų žmonijos masių gyvenimas dėl industrializacijos ir kolonizacijos pablogėjo iki neįmanomumo, tada jiems į akis pradėta aiškinti, kad jie dabar gyvena geriau negu bet kas ir bet kada… Kad jie randasi progreso viršūnėje.

Ir kalbame apie pasaulio sukimosi greitį, kai pati sąvoka yra neegzistuojanti, nesąmoninga abstrakcija!

Senovės graikų filosofai kalbėjo apie judesį, apie judėjimą, bet greitis  jiems neegzistavo – greičio negalima pažinti (nepaisant, kad galima išmatuoti).

Tai Galilėjus išrado šitą fantastinį junginį – „atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką“ – matematiškai sujungtos dvi skirtingos dimensijos – atstumas susietas su laiku – lyg tai tai būtų tos pačios rūšies kiekybės!

Aš dėkinga „Kultūros Barams“, kur išspausdintas interviu su filosofo Ivan Illich straipsnių rinkinio sudarytoju, Sajay Samuel, kad taip laiku priminė apie Ivan Illich mėgtą temą – kaip šviežiai galvoti apie mokslą… Nes mes jau pripratom, kad mokslas yra aklas nebendramačiams dalykams – pėdas matuoja sekundėmis, mylias – dienomis…

Pripratome, bet nesuvokiame savaime, automatiškai, kad tai yra klaidinga!

Ir žinot, kodėl? – nes to mus mokykloje mokė, kai dar visai maži buvom ir savarankiškai pagalvoti nemokėjom.

Labai svarbu žmonėms kuo daugiau visko, kas jo sąmonės valdymui iš šalies paskui visą gyvenimą tarnaus, sukišti į galvą, kol jis dar nemąsto…Tada mąstyti iš viso, nemokinti ir neskatinti… Ir tada, jeigu pasiseks, žmogus taip nieko savarankiškai ir nesumastys, pragyvens gyvenimą ant automatinės programos, jam taip laiku spėtos į galvą sugrūsti.

Tada ramiai galima kalbėti apie abstrakcijas, niekur realiai neegzistuojančias, kaip greitis – asilus galima lyginti su pėdomis, automobilius su valandomis…

Kai greitis – savaime suprantama, tada lėtumas reiškia tik kad judama ne taip skubant: ąžuolo laikas pastatomas į lygią gretą su žmogaus laiku, akmens – su erelio… Lygtai jie tik sulėtinimu skirtųsi!

Greitis koncentruoja mus tik į judėjimo suvokimą kiekybiškai, kaip paprasčiausią buvimo vietos keitimą…

O kur tada bent jau suvokimas kokybiškai? – kiek galima padaryti per laiką, bet padaryti – ką? kuo tapti ar kokiu tapti? ir t.t. – Tik pradėk mastyti, visai kiti dalykai prieš akis atsivers…

Jeigu žmonės šiandien, kaip tikėjo dievu kažkada, šitaip absoliučiai netikėtų mokslu, tai visas pasaulio matymas per ekonominius akinius, schemas, teorijas… liberalus valstybės valdymo modelis, liberalūs idealai, primesti žmogaus vystymuisi kreipti – visas šitas pasaulį apraizgęs voratinklis neišsilaikytų net iki rytojaus.

Taip,  jei pasaulis nebūtų keičiamas vis greičiau ir greičiau, mums prieš akis nešmėkščiotų vis nauji ir nauji paveikslėliai vis didėjančiu dažniu, tada žmonės mokslo apgaulingumą permatytų!

Permatytų, kad visas mokslo skaičiavimas, apžiūrinėjimas, objektyvumas ir racionalumas, viskas egzistuoja tik apie jį susikūrusioje erdvėje, o su realiu pasauliu ir mumis, realiais žmonėmis, tai praktiškos jungties neturi…

Bet, žmonijai būtų nepaprastai sunku gyventi, nežinant, neprimetus gyvenimui prasmės… Ir mokslas jiems sukuria suprantamą pasakėčią apie pasaulį.

O kai ji ims nebeveikti, ką tada, kiš mums atgal religiją, vienokią ar kitokią? Ar iš visų vieną padarytą? – Reikėtų nelaukti ir patiems susigaudyti, kuo tikėti reiktų, jeigu kažkuo tikėti jau taip labai reikia.

Aš siūlau tikėti žmogum, kad ir kaip baisiai jis šiandien beatrodytų. Viktor Frankl, psichologas, nacių koncentracijos stovyklą išgyvenęs, sakė:

visada galima atstatyti viską, kas prarasta;

visada galimi staigūs pasikeitimai į gerą;

viską, ką savyje jau turi sukaupęs, niekas tau nebeatims;

viską galima pergyventi, jei yra dėl ko, jei supranti ir matai tikslą.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as