Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)

Vaikams į rankas iš pat mažumės brukama naujausia technika ne tik padaro juos kvailesniais ir mažiau išlavintais, nei jie galėtų būti, bet ir sukelia iliuziją, kad su ta technika apsieiti mokėdami, jie jau apie gyvenimą žino viską, ką tik galima žinoti, o senus tėvus jau galima rogutėmis į mišką išvežti – kokia iš jų nauda kam nors gali būti, jei jie net išmaniuoju telefonu nemoka naudotis?

Dar liūdniau, kad jau kelios kartos tokių technikos augintinių išaugo ir subrendo…

Ir jie jau turėtų imti skaitytis išmintingais pagal amžių, bet jie pragyveno gyvenimo nesupratę, nestebėję ir jokios išminties neprisirinkę – jie tik praėjo savo kelią technikai už rankutės laikydamiesi, nesusimastydami, kad to nepakanka.

G.I Gurdžijevas jau XXa pradžioje rašė, jog išpopuliarėjantis žurnalizmas ir laikraščių skaitymas, pvz, sugriovė senąją literatūrinę rašymo tradiciją, atpratino žmones galvoti savarankiškai ir daryti išvadas patiems… Atpratino pačius stebėti, studijuoti tą ar kitą materiją, tikrinti faktus, nuvažiuoti pasižiūrėti savo akimis – žodžiu, aktyviai dalyvauti kasdieniniame pasaulio virsme.

Nes atsivertei laikraštį per pusryčius ir susidaro įspūdis, kad pasaulis tau ant delno, kad situaciją apžvelgi, netgi, kad žinai, ką joje daryti, kaip reiktų elgtis… Kai taip nėra : parašyti tau ten gali bet kas ir bet ką – laikraščio skilčių erdvė perkama ir parduodama… Mes dabar verkiam, kad žurnalistikos, kuri rodėsi verta ir vertinga, nebėra.

O čia tiesiog vieną iliuzijų fabriką pakeitė kitu – per televiziją galima daryti tą patį, tik greičiau, lengviau ir efektyviau – parodyti vaizdus kartai, kuri jau užaugo , vaizduotės nebe išvysčius, ir jai atrodys, kad pasaulis vis mažėja, kad jie jau viską matė, netgi – kad visur buvo, ir vis daugiau žmonių apimanti depresija yra logiškas šito proceso rezultatas.

Niekur tie žmonės nebuvo – o kas buvo kur kartą atostogom trim savaitėm, tai tegu neįsivaizduoja, kad viską jau pamatė, sužinojo, suprato ir veikti šioje žemėje nebėra ką – protas yra labai geras tarnas, bet labai prastas šeimininkas žmogui, o mokslas jį tuo tarpu netgi į karalius iškėlė ir jam melstis prisakė, kaip į vienintelę viltį tikėti.

Aukščiau parašyta iš dalies atsako į klausimą, kodėl vyresnės kartos taip lengvai pasiduoda ir užleidžia vietą po saule aiškiai to nevertam jaunimui. Bet yra dar vienas paaiškinimas: vyresniems gėda, kad jie jaunimą tokį išaugino, jie jaučia kaltę, kad jaunimas tampa visu tuo, kuo jų tėvai nenorėjo, kad jie taptų…

Ta kaltė ir gėda gal ir būtų pagrįstos, jei žmonės iki šiol augtų savose bendruomenėse, be ideologijos, propagandos, reklamos ir kitokių demagogijų įtakos…

Iš tikro gi yra taip , kad nereikia netgi tiesiogiai į žmogų kištis – užtenka pastoviai keisti jį supančią aplinką – už kadro, tuoj pat už jo matymo lauko ir kasdienybės spektro ribų, ir žmogus keisis – prisitaikys iš naujo ir iš naujo, netgi pats to nežinodamas dažnas, ar nepastebėdamas…O dėl tikrumo dar ir pagreitis didinamas – ir siela ima atsilikti, gyvenimo tempo nebe atlaikydama, o jos vietoje didėja tuštuma.

Karas, pvz, irgi yra tokia priemonė – jis vyksta kažkur, mūsų tiesiogiai kaip ir neliečia, bet rodomi paveiksliukai žiniose, vis tik, kiekvieną kartą užmuša dar keletą žmonių , juos matančių, prieš visą tą prievartą ir žiaurumus  nespėjusių užsimerkti, sielų…O ir šiaip, gera priemonė piliečius laikyti įbaugintais: nei vienas žmogus nešautų į kitą žmogų, jei jo dvasia dar būtų gyva, o ne iš anksto būtų pasirūpinta ją išnaikinti tyliais ir į akis nekrentančiais būdais.

Ir atsiradusią tuštumą tokiame žmoguje galima pildyti kuo nori ir manipuliuoti kaip nori… kas ir daroma.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as