Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)

Buvo laikai, kai pagyvenę žmonės buvo gerbiami. Ne todėl, kad jie būdavo seni, ne todėl, kad gerbti reikia, bet todėl, kad jie jau gyvenimo matę ir daug ką apie jį supratę, ir įdomu jų klausytis, vertinga su jais būti.

Nes tikrosios žinios yra ne žinių sąnkaupa tavo galvoje ar interneto platybėse, bet suvokimas to, ką žinai.Kol pasaulis buvo ramus ir judėjo iš lėto…

dabar pasaulis vystosi greitai ir tai yra gerai – taip mums nuo pat mažens tvirtinama.

Progresas, reikia skubėti gyventi nuo jo neatsiliekant – skamba įtikinamai. tikrai, pasaulyje visą laiką viskas juda, kruta, keičiasi, bet, kažkokiu būdu jis nenusivystė iki šiol šviesos greičiu nežinia į kur – dabar tik jau planuoja, kad greitu laiku turi visai nebe atpažįstamu tapti.

Žinant, kad visame kame turi būti pusiausvyra, suprasime, jog norint žmogaus kaip po tokio vystymąsi sustabdyti, reikia imti vis greičiau sukti pasaulį, įvesti į jį vis daugiau naujų faktorių, viską aplinkui padaryti kaip galima sudėtingiau ir kaip galima labiau nuo žmogaus nepriklausoma. tada žmogus pats išjungia visas savo sistemas – augimą, siekius, svajones, idealus, etiką, moralę ir stengiasi tik kad išgyventi, kad išsikovoti sau būvį.

ir, netgi toksai savo žemės kampukyje išgyvenantis žmogus, turintis pavalgyti, apsirengti ir stogą virš galvos, galėtų gyventi ir gyventi sau laimingas, jei jo kiekvieną minutę neviliotų brangiais daiktais, tolimom kelionėm, greitais automobiliais ir nesenstančio grožio išvaizda – visu tuo, ko jis niekada neturės, kad ir kiek stengtųsi dirbdamas. O norai padaro nelaimingais tuos, kuriems jie neišsipildo, ir neatneša žadėtos palaimos tiems, kuriems išsipildo.

Kol žmonės perimdavo vyresniųjų patirtį, lygiuodavosi į jų pavyzdį, klausydavo jų patarimų ir nuomonės apie pasaulį – kol siekdavo išminties, o ne kuo daugiau nežinia kam reikalingų žinių – tai likdavo arti prie šaknų, išlaikydavo sveiką nuovoką, įgydavo praktinį gyvenimo supratimą. Tikro, realaus gyvenimo supratimą.

Tikėjimą dievais tikėjimu mokslu irgi ne patys žmonės sau ėmė ir pasikeitė – į tai buvo įdėta daug energijos, lėšų, ilgai vesta propaganda, vykdytos revoliucijos. Ne per vieną naktį ir ne per vieną šimtą metų, protėvių paveldas ir išmintis tapo tamsiais prietarais.

Dievais tikėdami, žmonės jiems buvo aukščiausią moralinį autoritetą atidavę, bet toliau, kasdieniniame gyvenime dievai žmonėms gyventi netrukdė.

Su mokslu ir apšvieta yra kitaip: apie moralinius autoritetus ir etiką iš viso nebekalbama, jie nurašyti; mokslas suleido nagus į žmonių gyvenimą, persmelkdamas jį ligi kaulų ir žmogų visiškai paraližuodamas – mokslu tikinčioji liaudis pati jau apie nieką supratimo nebeturi, savo gyvenime nebe šeimininkė – viena tik viltis, kuri tokį gyvenimą dar daro pakeliamu – tai, kad tikima, jog prireikus, mokslo specialistas ateis ir išgelbės – susirgusį – daktaras, nemokantįjį turės mokytojas išmokinti, advokatas žinos įstatymus, policininkas atgins nuo nusikaltėlių…

Visa tai, ką dar taip neseniai žmogus suprato, galėjo ir bent kiek mokėjo pats.

O kiek dar moka dabar, tai dar ir tą truputėlį jam technika iš rankų išplėšė – nebereikia pačiam skaičiuoti, nebereikia pačiam rašyti, pačiam gramatiką žinoti…Nebereikia nei sekundės būti vienam, tyloje, ramybėje. rasti bent vieną, nors kokią nors mintį savo galvoj.

Šito iš seno turėto praktinio supratimo apie gyvenimą įvairiose jo srityse nebeturėdami, mes nebe sugebame ir įžiūrėti, kad mokslo keliami uždaviniai yra nerealūs, metodas nepasiteisinantis, o rezultatai ir teorijos – niekam nereikalingi, pasaulį ir žmoniją tiktai apsunkinantys… Bet, šitai apsižiūrėjus, tektų vėl visko imtis patiems… O jau aptingom, jau gyvenimu patys užsiimti nebenorime – įprotis prieš ekraną sėdėti nugali, nes neša lengviausiai pasiekiamą, nors ir tik iliuzinį malonumą.

Kiek mažai dar likę tų, kurie iš esmės apie pasaulį ir žmoniją susimąstytų, kurie savo dvasia bendrą vaizdą aprėpti mėgintų, kildami vis aukščiau ir aukščiau…

Ir dauguma jų dar netgi ir dirba ne tai pusei – jie dar žino, kaip pasaulio sukimąsi greitinti ar lėtinti ir tuo naudojasi savo praturtėjimo ir visa ko užvaldymo reikalams.

O mes jau taip toli nuo savo šaknų nuvesti, kad ir pragyvenam gyvenimus taip, melo neatpažinę, kad apgaudinėjami neapsižiūrėję, mums pasakojamų pasakėlių nepatikrinę ir nedemaskavę.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as