Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmonijai yra bėda, nes jaunos sielos labai lėtos, gyvenimą pragyvena, tik kokį vieną dalyką supratę, o gal ir to ne; o senos sielos įsisukę savo nerimo ir troškimų užburtame rate, gimsta godūs žiniom, pergyvenimams, nori kuo daugiau išbandyti – per vieną gyvenimą pergyvena kelis ar keliolika, tik prisirinkę jos ne tik pozityvios patirties, bet ir trauminių programų, blogio, juodulių ir vėl, miršta nenurimę, nepaleidę savo žemiško gyvenimo, vis dar alkani… Ir į amžinybę nepereina, o gimsta vėl, ir neatneša naudos, kurią galėtų… Jaunom sielom parazitai smegenis užpudrina tuoj pat, o senas laiko troškimais surišę ir tikrai, panašu, išgelba yra tik iš tų, kurie „ateina“, o ne gimsta, kurie nemirtingi arba gyvena nepaprastai ilgai… „Banginiai negali išgelbėti kitų banginių…“(broliai Strugackiai)
Jei masonai ir jų statytiniai žmonėms kultūrą sukūrė – jie žymūs, matomi, žinomi, tai tie, kurie žaidžia už žmoniją, kurie žino tiesą, matomai, ją irgi perduoda, dalinasi, nes tiesa nežuvus. Ji yra ir tik reikia būti reikiamo grynumo laipsnio, matomai, kad ją suvokti ir išmokti ja naudotis – Vandenio amžius tam ir atėjo, laikas ir galimybės – irgi… Tik žmonės, šitas žinias dalinantys arba bent jau suteikiantys žmonėms sąlygas grynėti, kad jas suvokti, yra nežinomi arba slapti, dažniausiai apie juos ką nors išgirsti, kai jie miršta ir jų mokinių ratas pasklinda, dirbdami įvairiom kryptim įstabius dalykus, toks buvo J.V.Golovinas, pvz. kam reikėjo, tie jį pažinojo – pusė Maskvos; laikšačiai nerašė, paskaityti istorijoje apie jį nėra nieko… Jonas Gervė, Levašovas koks nors, Kozyrevas… o va apie N.Rerichą skaityk kiek nori, tik kad amerikanams dolerį nupaišė, užsimaskavęs, apie tai vengiama rašyti… Yra pranašai ir yra paranašai, kaip sakant…
Staiga pasirodė, jog tarybinėj Rusijoje buvo toks italas, užaugęs Vengrijoje, kilmingas, todėl su puikiu išsilavinimu, 1925m. perėjęs sieną su Kominterno pasu, O.Bartini. Jis pasireiškė kaip aviokonstruktorius, kosmistas, neįtikinamiausių idėjų generuotojas, kurias ne tik savam konstruktorių biure plėtojo, bet ir kitiems dalino, ar areštuotas, gulage, ar paleistas, Maskvoje, Dubnoje… Staiga pasirodė, kad kam reikėjo, visi jį pažinojo – rašytojai, ypač fantastai, tokie, kaip Jefremovas… Bulgakovas… Saint- Egziuperi, nes irgi lakūnas buvo… Ir kad Mažasis Princas, Volandas, Aelita ir broliai Strugackai, viskas iš ten pat… Tik nėra tikslių žinių nei apie jo gimimą, nei apie mirimą, galima tik pasidomėti tuo, ką jis sakė kitiems ir ką pasakyti norėjo:
Toli ir seniai yra sinonimai… Laiko tėkmė yra peršokimas iš kadro į kadrą, o mes nematome ne tik pauzių, bet ir suvokiame tiktai šito momento kadrą.
Kol gyvenome trimatėje erdvėje, plius laikas, viskas buvo ramu. Bet, laikas yra ne vienamatis, jis irgi – trimatis: atėjo laikas tai suvokti, pereiti dar per mažiausiai du išmatavimus ir tik septintame vėl viskas bus stabilu ir nusistovėję kuriam laikui. Tas momento kadras, kurį esame įpratę suvokti, yra taškinis laikas – vienmatis. Jei imti suvokti laiką kaip dvimatį, tai taškas judės ir jo trajektorija taps linija… Save tada suvokiame jau vienu metu kaip kažkada gimusius ir kažkada vėl išnyksiančius – egzistuojančius kaip linija laiko juostoje, o ne tašku tik viename kadre per kartą.
O dar vienas išmatavimas prisidės, kai šitą jau minėtą laiko liniją dėsim vieną šalia kitos, šalia ir šalia, kol susidarys plokštuma – tada laikas įgaus ir savą erdvę… kai laisvai judėsim ne tik erdvės erdvėje, bet ir laiko erdvėje, tada mūsų bus ir praeitis, ir ateitis ir visi jų variantai: nes laiko linijos, esančios šalia, nėra tokios pačios, jos kažkiek viena nuo kitos skiriasi… o pereik per dešimt linijų plotį, ir jos jau skirsis labai – tie, kurie „ateina“ jie ateina iš paralelinių gyvenimo linijų, gal net iš tolimų, laisvai juda laiko erdvėj, o mūsų laiko suvokimas yra užblokuotas iki taško… Kai ir mes įsisavinsim laiko trimatiškumą – ilgį/kadrų kiekį, plotį/dublių kiekį ir aukštį/kadrų greitį, tada atsirasime vėl stabilioje, septynmatėje visatoje.
Laikas nėra lynas, ištemptas virš bedugnės, jis yra medis su daugybe išsišakojusių ateičių… Toras: šakojasi pagal šešiamačio obuolio perimetrą, aukštyn ir kartu į gilumą… Iš Žemės matome jį, kaip įsišaknijusį, ir šakomis einantį į dangų… Tie, kas iš dangaus, kas iš viršaus žiūri, mato medį, įsišaknijusį danguje ir augantį žemyn… Senieji šamanai leisdavosi kosminio medžio šaknimis gilyn, kol prieidavo… dangų. – Džonas Di irgi sakė, jog „erdvė yra gyva ir ji iškreipia matematines aksiomas“.
Šiašematėje visatoje galima keliauti laike, naudojant erdvės judėjimą ir erdvėje, naudojant laiko judėjimą (ką mes ir darome, nesąmoningai). Aiškindamas ontologinį laiko, energijos ir informacijos ryšį, O.Bartini kalbėjo, jog ateityje laikas bus verčiamas į energiją tiesiogiai! – čia tiems, kas teigė, jog Kozyrevo (kuriam esu paskyrusi visą blogo įrašą praeityje) laiko teorija paseno ir jo veidrodžiai – tik keistenybė… Visata, kaip ją mato Bartini, yra šešiamatis hypersferinis ekranas, ir įvykio vaizdas jame pastoviai juda link artimiausios iš įmanomų būsenų. Kiekvienas gyvas padaras gali tokį judėjimą valdyti t.y. atitolinti jam prieinamą pasaulio fragmentą nuo labiausiai tikėtinos jo trajektorijos, bet mažai kas tai daro sąmoningai.
Nuo seno gyvenama kovos lauke, vykstančios tarp progresorių ir konservatorių: vieni greitina pasaulio vystymasi, kiti lėtina, pvz, jei racionali pasaulio dalis išsivysto per daug, palikdama dvasinę sudedamąją kažkur visai užpakaly – jei nenorima pasaulio prarasti kaip po tokio, pusiausvyrą atstatyti būtina… „Antžmogis nėra išskirtinai ateitis: jei jis gali egzistuoti žemėje, tai jo reikia ieškoti ir buvusio praeityje. Jis turėtų būti ir dabartyje, tik jie suvisam nelieka, jie atsiranda ir išnyksta taip pat, kaip pasėtas grūdas, sudygdamas, palieka grūdų gyvenimą ir pereina į augalų gyvenimą. Todėl paprasti žmonės negali įsivaizduoti antžmogio egzistavimo, o jis, laikas nuo laiko užgimsta masėse, išauga ir išeina“ (P.Uspenskis).
1966m. Dubnoje vykusiame seminare O.Bartini kalbėjo: “žmonija tai tam tikroje lokalioje zonoje dirbantis psichoenergijos kūrėjas ir akumuliatorius. kai ta zona buvo atmesta nuo bendros visumos, kurios net nebe įsivaizduojame, nebe liko pusiausvyros tarp į centrą ir į periferiją nukreiptų jėgų – tai pirminė pusiausvyra dalelėje, daranti ją tapačia visumai… Bandymas atsatatyti banginės erdvės sinchronizaciją sukėlė lavina pavirtusį materijos tankėjimą: sunkios dalelė ėmė leistis į dugną (pasaulio), o lengvos – kilti ir diferencijuotis centrinio energijos šaltinio kryptimi… Kai seniau šių elementų sąntykis buvo pasaulio konstanta. Organinio gyvenimo tikslas yra separacija, lengvųjų dalelių, užstrigusiųjų materijoje, išėmimas. Jos nesugriaunamos ir neša savyje visą informaciją, kurią generuoja jų gimimo šaltinis – vdinkime jį Absoliutu. Lengvos dalelės yra absoliuto dalis, todėl jos gali tapti bet kuria kita jo dalimi, judėti erdvėje ir laike, jungtis su į save panašiomis ir sąntykiauti su aplinka… Būtent taip randasi įvairios gyvybės formos“.
„Išsklaidytos informacijos koncentratorius“ (KRI rusiškai) – taip vadinasi Bartini sukurtas aparatas, atskiriantis praeities vaizdus. Jis kaip ir buvo sumontuotas ir išbandytas vienoje iš Dubnos laboratorijų – laiko mašina filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ atsirado ne tuščioje vietoj ir ne juokais?… realybėje tai galėjo būti fantastinis teleskopas, kur vietoje ryškumo buvo nustatomas laikas, kuriame norima pamatyti planetą. O.Bartini sakė: „mūsų kosminės sistemos gravitacijos lauke spinduliai juda uždaromis trajektorijomis. Ir negalima nesiskaityti su galimybe, jog šviesa grįžta į savo šaltinį. Informacija, einanti iš kiekvieno erdvės taško yra šviesos signalų grandinės, panašios į gigantišką kino juostą, sujungtą į žiedą… Vadinasi, signalą galima pagauti ir užfiksuoti, kaip ir šviesą žvaigždės, kurios jau nebėra“. Broliai Strugackiai irgi yra aprašę aparatą tokiu pat pavadinimu.O mums O.Bartini pasakytų, jog neegzistuoja visiems tos pačios ateities. Kiekvienas mūsų poelgis kuria kurią nors iš jų…

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as