Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis

Kaip galima tvirtinti, jog seniau visa žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo sudaryta iš virpesių – vibracijų? Kas tokį žodį iš viso žinojo, vibracija? – Nežinojo… Vietoj to buvo vartojama vėjo sąvoka. Ir prof. Pyžikovas tvirtina, jog ją suprasti yra svarbiausia, norint toliau domėtis senovės tikėjimu… Buvo vėjai kosminiai, buvo -žemiški, ir vėjai žmogiški, žmogaus viduje… Čia prisiminkim trepetnikus – virpesių knygas – kur užfiksuota, jog svarbiausia žmoguje yra geras raumenų tonusas, nulemiantis, ar jis vibruoja į taktą su visata, ar vyrauja harmonija  jame pačiame, o jei prisireikia, ar sugebės kažkokią vibraciją kaip tik nugesinti (jei tavo raumenys neveikia dėl, pvz, vienokios ar kitokios reumato formos, dalis sistemos sustingę vienos ar kitos traumos dvasios įtakoje ir t.pan. esi iš visatos vibracijų visumos iškritęs, nebe dalyvauji joje niekaip, ne tik kad nejauti ar nereaguoji…)
Etnografas ir Pavolgio regiono specialistas A.Rybinas nurodo tokį pavyzdį: jei žmogus atsipalaiduoja ir nejuda, ir netgi minties apie judeėjimą neturi, tai vienas iš žemės vėjų jį perima savo vibracija, tuo padėdamas jam pailsėt, išvesdamas iš jo kūno toksinus, pravalydamas sistemas – ir žmogus vėl ims funkcionuoti kaip naujas. Ayuruvedos tradicijoje irgi yra žinoma panaši atjaunėjimo terapija (Rasajama), kai reikia tam tikrą dienų skaičių pragulėti nejudant, tik geriant žolių nuovirus, gauti kompresus, būti tepamam aliejais ir masažuojamam…
Kosminiai vėjai buvę mūsų visatoje septyni – septynių rūšių virpesiai, užsilikę nuo pasaulio kūrimosi laikų… bet tai nėra konstanta. Problema, jog dabar, mūsų gyvenamu laiku, viskas kinta ir konstantų nebėra… Žinoma, žmonija yra didžiulius kataklizmus pergyvenus ir seniau. Ciklai, kaip viskas vyksta, kokie požymiai, ko tikėtis kada, viskas buvo išlaikyta atminty, paskui – užrašyta. Gromovnikuose, pvz, tokios informacijos buvo daug apie gamtos ciklus, apie tai, ką reiškia, kas vyksta su žmonėmis, su žeme… Buvę ir knygos vad. Pčelniki (bitinės), kur kalba ėjo ne apie tai, kaip laikyti bites ar išgauti medų, bet kaip, stebint bičių gyvenimą, spiečiaus elgesį, suprasti, kas vyksta visatoje. Pvz, bičių motinėlių kiekis gali būti įvairus – keturios buvo laikoma optimalu, tada visiems gerai, ir gamtai, ir žmogui, ir bitėms… Kai skaičius išauga iki septynių, tada jau pasaulyje vilkas ėda net kitą vilką – tokios anomalijos kaip tik ir pastebimos nuo 2000 metų… O kažkur apie 2014 metus yra pasitaikę atvejų, kai motinėlių buvę net 13! – panašu, jog mes pamažu tiek prie visko pripratom – šuo ir kariamas pripranta – kad nesuvokiam net laiko, kuriame gyvename, baisumo… Nesugebame palyginti – ir atmintis trumpa, neišsaugota, o ir labai jau baisu būtų.
Yra etnografijoje teorija, skirstanti pasaulio tautas į turinčias mitą apie visuotinį tvaną (ar net buvusius kelis) ir tokio mito neturinčias. Neturinčios yra jaunesnės, naujos, performatuotos ar vėlai susiformavę ir jos šituo atžvilgiu neįdomios. Pvz, Šiaurės ir Pietų Amerikose tokį mitą turi visos tautos, o Afrikos tautos neturi, išskyrus baltuosius išeivius iš to žemyno… Europoje, sako, mitą apie tvaną turi…lietuviai, Transsylvanijos čigonai ir Manti tautelė (kažkur prie Uralo?). Įdomu, ar tikrai taip? – tada būtume tarp seniausių… Bet mūsų kaip baltų giminės yra iki šiol likę ten, per kur mes iki dabartinės mūsų vietos esame atėję – Rusijos lygumos centre, Pavolgyje, kaip žinia, egzistuoja tautų tautelių mozaika, aplink Novgorodą Didįjį, Maskvą, Nižnyj Novgorodą, tik panašu, jog pavadinimai ir skirtumai susiformavo vėlesniais laikais, o pagrindas kažkada buvo tas pats, ir tikėjimas irgi, Senasis… Vien jau Nižnio Novgorodo tautos yra: erzia, mari, mokša, meria, muroma, meščera… Tarybiniais laikais ten suformuotą respubliką sudarė erzia ir mokša, kaip pagrindinės, ir ji vadinasi respublika Mordva…Iš viso tautų arsenalo čia kelios yra palinkę link fino-ugrų, kelios – musolmonizuotos, dalis sutapę su slavais(rusifikuota) ir tik erzia išlikusi labiausiai baltiška. Erzia Mastor seniau vadinosi jų žemė ir buvo didžiulė teritorija, ten kur dabar Riazanė (pavadinimas iš erzia ir kilęs) ir Arzamasas… Ir mokša yra užsieniečių pavadinta (ir ilgainiui save kaip atskirą ėmus įvardinti), o mokša tai yra nuo Makoš, nuo senosios lokės deivės, ir iš seno ten meškininkų tradicijos, ir eidavo iš ten, iš Nižnio brigados su lokiais, būgnais ir gusliom(kanklėm) po visą Europą ir Angliją, gerais laikais po 16000 kelionės dokumentų per metus būdavo išrašoma… Ir parnešdavo jie į namus įvairių naujienų, prekybinių sąndorių sutartų, naujų madų ir supirkę senų knygų ir rankraščių… Mat Nižnis nuo seno buvo knygų dauginimo centras, dar iš Senojo tikėjimo laikų ir toliau, knygos buvo dauginamos ir siunčiamos Šilko keliu į Aziją… Čia gražu prisiminti ir mūsų meškininkus žemaičius, ir knygnešių tradiciją, kuri, matomai, neiškilo tuščioj vietoj – knygų supirkimo ir platinimo keliai jau egzistavo… Ir Senasis tikėjimas buvo mūsų tas pats, ir caro Rusija su bažnyčia ir mus ir juos spaudė ta pati ir mūsų knygas draudė…
Čia reiktų grįžti į ankstesnius laikus ir dalinai oficialią istoriją vis tik pamiršti. Rusija niekada nebuvo vienalytė, kokią ją caro istorikai XIXa. pb.- XXa. pr. piešė. Valstybingumą nešė vokiečiai su sostine Peterburge, pirma išsiplėtę į šiaurę, per didijį Novgorodą – Hanzos miestų sąjungos dalį – pomorai pirko, pardavė ir mainė visa Baltijos ir Šiaurės vandenyno pakrante… Maskvą siekė sau pajungti Konstantinopolis per Kijevą, dabartinę provoslavybę (tolygią katalikybei) atnešė, krikščionybės skilimą XVIIa. suorganizavę ir Senajį tikėjimą į visiškus pakraščius palaipsniui išstūmę… Jei Didysis Novgorodas prekiavo su Maskva, kaip pasienio miestas ir iš to pralobo, tai Nižnis buvo jau Maskvos žemių pasienis su Tartarija, apie kurią vėliau… Iš ko seka, jog Petras I buvo tiesiog vokietės Jekaterinos projektas, kad legitimizuoti savo valdžią, atseit, pastatė Peterburgą, atseit „prakirto langą į Europą“…Kai Imperiją suorganizavo ir Europos akyse padarė pripažinta ir priimtina kaip tik Jekaterina, ji ir istoriją užsakė parašyti, kur vienas paskutinių Maskvos caraičių Petras Aleksejevičius ir girtuoklis olandas sifilitikas iš Holšteino ar kažkurios kitos mikrokunigaikštystės buvo surašyti į vieną asmenį. Girdi, išvažiavo pakeliauti į Olandiją jaunystėje ir grįžo civilizuotas… Ir ekspedicijas Jekaterina II siuntė į Rytus, kad mokslininkai vokiečiai, kalbos nemokėdami, nieko nesuprasdami, ten viską įvardintų, aprašytų, senų knygų ir metraščių pririnktų, nupirktų – jie paskui sudegs ar bus sunaikinti, ir atrodys, kad carinė Rusijos imperija čia buvo visą laiką, ir viskas buvo jų ir niekada nebuvo kitaip…
Mileris ten koks savo metu po Sibirą blaškėsi, Skitų kurganus žiūrinėjo, bet paskelbė, kad negali būti, kad skitų auksas yra čia vietinės kultūros kažkada pagamintas – nes vokiečiai netgi jokio tokio panašaus neturi, kad ir kaip giliai savo istorijoje besiraustų… Lomonosovas, kurį kaip opoziciją vokiečiams pozicionuoja, ir tas rašė į tą pačią dūdą, girdi, „į rytus nuo Maskvos gyvena laukiniai žmonės, kurie visokius nešvarumus valgo ir žmogaus vardo neverti“ – jis Švedų mokslų akademijos narys buvo, tai ko tikėtis…
(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as