Žmonės – tai išprotėję magai? (III dalis)

Yra teorija – daug ką paaiškinantis variantas – jog kažkada – ir, netgi, ne taip seniai – į Žemę nusileido ( ar, pralaimėję kosminį mūšį, pabėgo į ją) blogieji iš Kosmoso. O kosminiai gerieji jiems iš paskos užtrenkė kosminius portalus – įkalino juos Žemėje, atkirto nuo Visatos… Ir kad kaip tik nuo tada žmonijai prasidėjo techninis vystymasis ( ir baigėsi ramybė) – blogieji ėmė jiems teikti visokiariopas žinias, nes jiems reikia žmonių rankomis pasidaryti priemones, įgalinančias juos ištrūkti… kad Žemė tuo pačiu nueis niekais, tai nesvarbu – gyventi joje jie gi nesiruošia.

Žmonijos išsaugojimas irgi nėra jų rūpestis, tuo labiau, kad ir taip ryšiu su kosmosu jau nebuvo naudojamasi ir degradacija buvo įsibėgėjus… Tačiau kažkokiu momentu tie blogieji suprato, jog jokia technika, jokios mechaninės priemonės jų į kosmosą ne išnes. Kad tą gali tik žmogiška sąmonė – skraidyti po kosmines platybes, kad tik jai jokių ribų nėra… Todėl žmonės irgi bus panaudoti (ir, po to, išmesti)m jų sąmonė bus surinkta į technologine įranga sukuriamas virtualias talpas, ir bus panaudota kaip nešančioji medžiaga, kaip kuras, kaip pasas praėjimui atgal į Visatos platybes.

Ankstesniais laikais nužmogėjimo į gyvūnus procesas irgi pagreitėdavo, žmonijai tą kontaktą su Kosmosu ir su dvasia… galiausiai, ir su sąmone praradus: gyvūnų dvasia susigrupuodavo į vieną bendrą visai rūšiai apimtį, iš kurios gimstantys gaudavo savą gabaliuką, ir jį vėl atiduodavo, mirdami. Tik mums dabar paruoštas kitas planas: kūnai galės atmirti, kokie yra, jų sugyvulėjimo niekas nelauks iki galo – galės supūti, tapti kompostu, kai farmacijai ir medicinai nebe bus aktualu sukti biznį iš jų palaikymo ar konservavimo…

Dabar yra žymiai svarbiau sugauti žmogaus sąmonę, uždaryti kuo daugiau žmogiškos energijos virtualioje erdvėje per elektroninius aparatus. Į juos jau koncentruojamės daugiau ir ilgiau, nei į realų gyvenimą ir savą kūną, ir tas momentas, kai sąmonė persikels į juos ant visai nėra toli.

O tada žmogiškos sąmonės ir visų jos galimybių savininkais taps tie, kurie ir moderuoja virtualią erdvę techninių priemonių pagalba: paspaus išjungimo mygtuką, ir liks žmogaus kūnas šiapus, o jo sąmonė – anapus ekrano. Ir toliau su ta žmonių sąmone bus galima daryti ką tik nori – ji suks kosminius variklius, kitus amžinai veikiančius mechanizmus… Ir tai ir bus pragaras. Žmogaus sąmonei, kuri be kūno likus, negali pasipriešinti ar kažką savarankiškai reikšti, jei nebuvo save valdanti, kol kūne gyveno ir reiškėsi tik per jį, tai jausis kaip pragaras – amžina vergija.

Amžina, nes ne materijoje laiko irgi nėra… Įdomu, tie, kas pragarą aprašę, juo gąsdinę ar bandę įspėti, iš kur jie apie jį žinojo?!… – matomai, tikrai protingesni už mus buvo, mastė…

O dabar, kol dar yra laiko ar galimybių įvykių eigą pakeisti, mes nebe mastome. Savo samonės kontroliuoti nebandome.

Kažkas yra sakęs, jog jei XX amžius buvo Amerikos amžius, tai XXI amžius bus amerikiečių amžius. Ir turėjo omenyje, jog kitokių žmonių nebe liks – visi bus kultūriniai primityvai, suplokštėję iki vienmatiškumo savo pasaulio matymu, materialistai, naudotojai, nekrofilai… masės, lengvai paprastais reklaminiais triukais valdomos, dar lengviau ideologiškai apmeluojamos ar sumanipuliuojamos. O kas, vis tik, ieško kažko daugiau – savęs, prasmės, reikšmių, tiems jau dabar internetas prikraunamas pilnas visokių nesąmonių, klaidinančių teorijų, apgaulingų pranašų, savaitgalio kursų, žadančių lengvą ir greitą prašviesėjimą, pasiūla… Žodžiu, ieškantys turės nueiti klaidingu keliu, o likę – nieko neieškoti.

Ir tai jau turint omenyje, kad rasti mes ir taip nieko negalime – tai pasidarę neįmanoma: mums šalimais gali milžiniški kosminiai laivai, nusileidę, kaušais žemę su visom iškasenom kartu gremžti ir išsivežti, susikrovę, palikdami tik išknistus karjerus, paskui save užleistus vandeniu, kaip sakoma, kad atsitikę su Atlantida, Lemurija ar dar ten kokiais žemynais, vietoj kurių dabar tvyro okeanai… Mes nieko nematysim ir toliau laimingai apie dangiškus migdolus svajosim – objektyvi realybė mūsų įaudrintiems smegenims, pagal save mums nuspalvinantiems viską aplinkui, yra nepamatoma…

Gal kas atsimenate, jei knyga apie Vangą skaitėt, ją dažnai lydėjo ir kuravo dvi didelės šviesos būtybės – bent jau Vanga taip pasakojo – kurie kalbėdavosi tarp savęs, kaip jie laisvai gali tarp žmonių vaikščioti, palikinėti visokius ženklus, statinius, aparatus, daryti ką nori – ir visiškai saugiau, nes žmonės niekada jų nei pamatys, nei ras, nei apsižiūrės… nereikia nei kokio ten kito išmatavimo ar kito dažnio ar dar ten ko.

V.Pelevinas Trijuose Sukerbinuose aiškų pavyzdį aprašė, tiesa, jau antrinio aklumo, kai nebe matoma tave supančios savos realybės projekcijos, kurioje kasdien gyveni – reikia bent 15min. pasėdėt užsimerkus ir nebe žiūrint į kompiuterio ekraną, kad dėmesys pasislinktų, susikoncentruotų vėl į apšnerkštą kambarėlį, kur tarpstama dieną naktį nejudant tarp keturių sienų, po savimi į pampersus darant ir maistą pajuntant nusileidžiant gerkle, kai jo paveiksliukas ekrane parodomas… tai čia toks žiauriai atrodantis ateities paveikslas…

Kol kas savą aplinkos projekciją dar pastebim, bet realią, mus supančią objektyvią realybę mato jau tik katės ar šunys, proto veiklos nebe trikdomi – net mokslas jau tai įrodė kad jie  mato daugiau ir įdomesnių dalykų, nei žmonės,

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as