Žmonės – tai išprotėję magai? (I dalis)

Būtina užrašyti – pasikartoti – jog egzistuoja trijų rūšių erdvės: mūsų kiekvieno vidinę, subjektyvi; išorinis mus supantis pasaulis – objektyvi realybė, ir mitinė, kurioje laikosi simboliais ir mitiniais motyvais užkoduota informacija, mūsų bendras paveldas ir turtas. Mitinė erdvė prieinama visiems, kas tik netingi pasakose, sapnuose, padavimuose ir legendose pasikapstyti… Tai yra teorinis teiginys, kažkada atsispindėjęs ir praktikoje. Dabar nebe… Čia ir problema, kad kiekvieno mūsų vidinė erdvė ar subjektyvi realybė, kaip kam patogiau vadinti, protinės veiklos skatinama, yra tiek išsibujojus, jog panašėja į kilti padėtą ir pamirštą duonos tešlą, iš puodo išlipusią ir viską aplinkui padengusią – objektyvią realybę užgožusią.

Esu jau irgi seniau citavus profesorių A.Jokūbaitį, aiškinantį studentams, kaip, Apšvietos įtakoje, žmonija palaipsniui prarado sąlytį su objektyvia realybe, jos egzistavimą pamiršo (ir netgi juo nebetiki).

Mūsų laikais žmogaus vidinis pasaulis supa jį iš vidaus ir iš išorės.

Dėl šios priežasties ir į mūsų visų bendrą mitinę erdvę irgi retas kuris be užeina, ji jau kaip ir tik vaikams palikta… net menininkai užsiima pagrinde saviraiška – greičiau, paprasčiau ir netgi madingiau yra visa, ko kūrybai reikia irgi traukti iš savęs – gyvenimo nuoplaišas, košmarus, ateities baimės vaizdinius. nekeista, kad šiuolaikinio meno žiūrovas nesupranta – kiekvieno mūsų vidinė kalba yra būdinga tik mums – logiška, kad nesusikalbam… O pasaulyje, kur kiekvienas savam burbule laikomės ir tik savo vidumi domimės, dėl to nesusikalbėjimo per daug niekas ir nepergyvena: menininkui ir pačiam, kiti žmonės, kontaktas su jais neaktualu…

Kitame žmoguje irgi matome vėl, dar vieną save . Skirtumų nematom, matom tik tai, ką ir patys turim, viską suvokiam pagal save, matuojam pagal save…

Tada ateina kokie ten kompiuterinių ar kibernetinių mokslų mokslininkai ir pareiškia, jog žmonija gyvena kompiuterinėje simuliacijoje – visi pasiklausom, apsičiupinėjam ir pagalvojam;“ale tikrai taip! nes kaip ir nelabai reali ta mus supanti realybė“…

O dar ir šiais laikais mūsų kiekvieno vidinėje erdvėje prisikaupę tiek visokių nuosėdų ir prigrūsta visokio š… ir todėl mus supantis pasaulis atrodo toks blogas, šlykštus ir gyventi nebe tinkamas, kad kai vienas ar kitas iš tų minėtų mokslininkų ( pats būdamas garantuotai autistas) pareiškia „gal netgi būtų geriau, kad tą kompiuterinę simuliaciją, kurioje randamės, išjungtų kas ant visai“, tai niekas labai dėl to net neprieštarauja, galvodami, jog tokiu būdu švara, tvarka ir paprastos tiesos laimės… Kad išnyksim patys, neatrodo jau nei baisu, nei didelis nuostolis, tuoj patys eutanazijos piliules griebsim, kad tik kas duotų.

Žinoma, dabar tikrai gyvename mūsų kiekvieno smegenų suprojektuotame ir kiekvieną akimirką iš naujo atkuriamame pasaulyje, nieko bendra neturinčiame su visiems bendra, objektyvia realybe… Yra net toks populiarus pasakymas, jog „realybės gatvės tuščios, kiekvienas žmogus sėdim kino teatre ir žiūrim savą privatų filmą“.

Ir, tiesą sakant, tai dar pusė bėdos, kol mes esam savimi, sėdim savyje ir tik traktuojam savą pasaulį, savą gyvenimą kaip filmą… Bet sėdime vis didesnę laiko dalį mes jau nebe savyje, koncentruojame savą dėmesį net ne į mus supantį, pagal mūsų vidų sukonstruotą pasaulį – mes į jį, tiesa sakant, jau nebe pakeliame žiūrėti, mums nuo jo jau negera. pagrindinį laiką visu savo dėmesiu sėdime kitokiame ekrane – tv, kompiuterio, telefono ir pan. – pramogaujame mums technikos ir technologijų siūlomose virtualiose erdvėse. Ir ko pasekoje, tą virtualų pasaulį išjungus, mūsų sąmonė užges kartu su juo, nes randasi jau jame – kur koncentruoja žmogus savo dėmesį, ten eina ir jo energija. Gyvybinė energija. Jinai jau nebe mumyse bazuojasi ir tik grįžta permiegoti. Kol kas.

Gali būti, jog liks ne tik tuščia objektyvi realybė, bet ir kino teatruose su užgesintais ekranais sėdės tik sąmonės  likimo valiai palikti kūnai.

Tik kaip tai gali būti, jei tokia situacija mus užklupo nuo per didelio, neproporcingo proto vartojimo, ir, tuo pačiu metu degraduojame į nesavarankišką gyvulių bandą, nes savo protu nebesinaudojame visai, jei tik įmanoma? – kad toks klausimas iš viso nekiltų, ateina vėl kiti mokslininkai su svarbiu pranešimu, kad, girdi, „negalime paaiškinti, kodėl taip yra, bet nustatėme, jog smegenys priima sprendimus anksčiau, nei pats žmogus tai suvokia“… žodžiu, tu, žmogau, net savyje esi nesvarbus, net tavyje tavęs nereikia, kad gyventum ir funkcionuotum – kokia tada prasmė tau gyventi ir kam gintis, kai tave pribaiginės?

Bet yra ir mokslininkų, teigiančių, jog mūsų smegenys yra laidininkas – kuo sudėtingesnis ir geriau veikiantis, tuo daugiau ką į mūsų sąmonę praleidžiantis.

O informacija, atmintis, valdymo pultas, visa tai randasi ne smegenyse, bet už jų fizinės formos ribų – biolauke, žmogaus energetikoj, dvasiniame mūsų parametre – čia koks pavadinimas kam priimtinas. Tik kad ne tik mokslas dvasinio parametro nenori pripažinti egzistuojant, bet ir pats žmogus nebesigilina, turi jį ar ne, kaip juo naudotis, kam jis iš viso reikalingas… O ko nevaldai tu, tas valdo tave.

Jei atmeti pačių didžiausių ir svarbiausių savęs gabalų netgi egzistavimo galimybę, visiškai nuo jų susvetimėji ir atsisakai, tai paskui nesiskųsk, kad tavo smegenyse šeimininkauja kažkas – tu nežinai, kas – ir kad tai darai ne tu pats.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as