Žmonės – tai išprotėję magai? (IV dalis, paskutinė)

Kam prieš tai buvę įrašo dalys nepadarė įspūdžio, pažiūrėkim iš kito kampo. V.Pelevinas naujausiam romane apie masonų ir čekistų kovas rašo apie tą patį, kai rašo apie auksą. Ateiviams ne tiek aukso reikia, nors, gal jo irgi, kiek jiems reikia, kad žmonėms aukso reikėtų. kad jie jo ieškotų, būtų dėl jo pamišę, kauptų, nieko kito pasaulyje nenorėtų, nieko kito nemylėtų… Ir nematytų, nei kuo jie patys tuo metu virsta, nei kuo tampa jų pasaulis… nei kas su jais daroma, nei kad iš viso, kažkas tuo tarpu jiems labai blogo linki ir jiems žūtį suplanavęs.

Žemę realiai valdantieji viską pirmiausia tik į ekonomiką suvedė, iškėlė ją virš visko, padarė svarbiausia, nes visi ekonominiai svertai yra jų rankose – kai dvasia ar kultūra dar buvo svarbu, tokių svertų savo rankose jie neturėjo, o dabar jokios konkurencijos ekonomikai nebėra – ir lėtai, bet iš pagrindų virškina Žemę ir žmones pačia tikrąja to žodžio prasme… Kol išsiurbs viską, ko jiems reikia, o iš mūsų pasaulio teliks perdirbtų šlakų krūva.

Niekur nevedantis kelias per techniką ir technologiją, žadantis žmogų išvesti į kitas Visatas, pagaminti amžiną variklį ar nesibaigiančio gyvenimo piliulę, žmones iš tikro daro vis labiau nesavarankiškais, aptingusiais ir bejėgiais. Nesugebančiais pasipriešinti ir pasipriešinti nenorinčiais…

Nesuvokiančiais, kad išorinius Žemės resursus yra galimybė grobstyti tik kai tie patys resursai yra jau išgrobti – išsunkti, perimti – pas žmones iš vidaus. Kai ima griūti pasaulis, kuriame gyvename – potvyniai, uraganai, drebėjimai, gaisrai, sausros, liūtys… Žemės vidinių išteklių sekimas, socialinio visuomenės audinio irimas, nefunkcionuojančios vyriausybės, karai, marai, kylančios kainos, augančios skolos – visa tai pataisyti galima tik individualiai, gelbėdami savą vidų. Nes, išorinis pasaulis yra iš mūsų vidaus suprojektuotas ir atspindi mūsų vidinę tvarką, švarą, harmoniją, pozityvą, teisingumo jausmą ar jausmą, kada gana…

Ko nebėra pas mus viduje, to nebe lieka ir pasaulyje – mūsų išorėje.

Ir išėjimas į didįjį kosmosą yra tik per mūsų vidinį kosmosą – per mūsų sąmonę -nuo to esame toli, kaip niekad, o tie, kam tas kelias turėtų ir likti uždarytas, priartėję prie jo pavojingai arti ir jau beveik švenčia pergalę… Kol generolas Petrovas Visuomenės saugumo koncepcijoje kalbėjo apie žemiškus reikalus, tol nelabai kas jam trukdė. Jo neliko tada, kai jis užsiminė apie jėgą, manipuliuojančią Žemės gyventojais iš šalies. Tai taip pat yra maždaug tas lygis, kurį žmonės dar supranta ir gali daleisti, kad taip yra – kai tik užeina šneka apie negatyvų kišimąsi jėgų, daug didesnių už viską, prie ko mes pripratę, pasidaro per baisu…

Aš esu galvojus, kodėl vienpoliario pasaulio kūrimas XXa. pabaigoje buvo nutrauktas ir skubiai grįžtam į dvipoliarį? – juk karams kariauti dvejų polių net nereikia, karai juk nesibaigė niekad…Manau, kad buvo greitai apsižiūrėta, jog, jei pasaulis taps vienpoliariu ir vis tiek jame viskas blogai funkcionuos žmonijos atžvilgiu, tai žmonės gi eis ieškoti, kur šuo pakastas ir ras… O dabar, vėl viena pusė –  standartiškai – kaltina dėl visko kitą ir tolimesnių klausimų nekyla.

Tretieji lieka šešėlyje ir laimi. Ir garsiai juokiasi.

Ir žmogus jiems ne grėsmė, kol (vėl) netapęs šeimininku savo vidiniame pasaulyje, kol jame nešviečia sava saulė iš vidaus pakankamai stipriai, kad kelias, kuriuo einama, matytųsi… kol žmogus nešildo pats savęs iš vidaus, negeneruoja pats savyje meilės visam kam, džiaugsmo gyvenimu. kad, jeigu jau taip susiklostė, jog, kad ir kur bebūdami, gyvename- projektuojame – save iš vidaus į išorę, tai ir sukurkim pasaulį geriausią, kokį galim, proga pasinaudoję… O ne tik bejėgiškai stebėkim griūnant, kai iš tikro jį griauna mūsų pačių viduje įsitaisęs blogis, žiojėjanti tuštuma, tamsa, kenkėjiškumas, plėšrumas ir žudikiškas faktoriai.

Šamanai, pvz, dar yra tokie žmonės, kokiais, matomai, kažkada buvom visi: valdo savo aplinką, nes yra organiška jos dalis. Augalai gydo, nes yra jų imuninė sistema, gyvūnų pagalba jie dairosi po kitas erdves, išmatavimus, skraido, mato, ko nemato žmogaus akis – raganai kam reikėdavo varno, katės ar dar kokių gyvūnų? – jei tavo sąmonė pakankamai koncentruota ir tu ją valdai, tai perkeli savo dėmesio tašką į paukštį, pamatai pasaulį jo akimis, skrendi juo, jei reikia, bėgi kiškiu, neri žuvimi… Kaip žmones yra pavykę įtikinti viso šito atsisakyti? – Tik išprotėję magai puola naikinti savo įgūdžius, savo įrankius, ir, vietoj gražaus ir gero pasaulio aplink save kiekvieną akimirką iš naujo ir iš naujo atkuria jį vis bjauresnį, vis blogesnį!

Taip, mūsų pasaulis yra programinis, t.y. programų apribotas – iš giliuko išauga tik ąžuolas, žmogus vaikšto, o ne skraido… O programos visada valdomos iš išorės. Taip.

Bet visa ką, tiek programas, tiek jų valdymą, sukūrusi sąmonė ir sąmonė užtikrina, palaiko  jų egzistavimą… ir, koks sutapimas, o gi žmogus turi iš sąmonę iš prigimties!… Jos nereikia skolintis, pirkti ar eiti ieškoti. Klausimas tik, ar jos turi tik tiek mažai, kad laikaisi pažeme, programų veikimo įtakos zonoje, ar jos sukoncentruoji savyje tiek daug, kad iškyli virš programų, į jų valdymo lygį… Jeigu jau nesąmoningai mūsų dvasia tas programas vis tiek suka, tai, už tą pačią kainą, kaip sakoma, galime tai imti daryti sąmoningai- patys – ir tada bus, kaip mes panorėję…  Iš giliukų augs liepos,pvz,  jeigu ką. jeigu kažkas, pakankamai stiprus, taip įsakys, panorėjęs.

Tik kiekvienas individualiai atsiimdami iš blogųjų – kas jie bebūtų ir kokiais tikslais mus bekankintų – ką jie iš žmonijos prisiplėšę ( sąmonę, energiją, jėgą ir galią), bent jau išsigelbėsim, jei ne atkursim Aukso amžių žemėja… kaip ironiškai tas pavadinimas neskambėtų.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as