Žmogus yra dvasia. VIII dalis, pabaiga

Vienoje iš Maskvoj neseniai skaityto Teatro ontologijos ir antropologijos paskaitų ciklo dalyje ėjo kalba apie tai, kad reikia“reabilituoti naktį, išgelbėti ją nuo banalybės“… Idėja man patiko, čia įdedu trumpintą paskaitos teksto vertimą – nes tikrai, ką mes žinom apie pačią naktį? – Ji simbolizuoja tamsą t.y. blogį, geidulius, nešvankumą -„praleisti kartu naktį“, pavojų – tamsoje baisu ir slypi grėsmių galimybė… Tikrai, banalybės. O normalios, natūralios nakties sąvokos kaip ir nėra. – Ji turėtų ateiti iš Pietų pusės, kur Saulė per karšta, kur žmonės užsidaro langines, kur storos sienos turi saugoti vėsą, o ne šildyti… Kur laikomasi siestos – saulėj vidurdienį miegoti negalima, Panas pagrobs tavo sielą, o gyvenama kaip tik nakties metu. – Daug žmonių iki šiol atsibunda apie antrą valandą nakties ir negali užmigti iki kokių keturių, nes tai – produktyvus ir kūrybingas laikas, yra tradicijų ir liudijimų, jog kažkada dar ne taip seniai žmonės atsikeldavo, gerdavo arbatą, bendraudavo, net eidavo į svečius pas kaimynus, o paskui vėl eidavo miegoti iki ryto…

Ortodoksali pravoslavybė dieną liepia valgyti ir miegoti, o naktį gyventi – t.y. melstis… Koks skirtumas su žemės ūkiu užsiėmusiųjų tradicija, kai einama miegoti saulei leidžiantis ir keliamasi tekant, o ne, tai vis tiek, su pirmais gaidžiais (4 val)… pusryčiai septintą, pietūs – dvyliktą… Dabar manom, jog jei kas gyvena naktį, tai naktinis gyvenimas yra alkoholis, šokiai, klubai ir pan. Tik, pvz, Irane taip nėra. Ten žmonės naktį gyvena mieste, nors nėra ten nei barų, nei restoranų ar diskotekų, bet rodosi, jog tamsos energija juos atgyvina, sukuria įpatingą atmosferą – „tamsa išryškina šviesą“? Kai dienos šviesa, priešingai, kamufliuoja naktį ir tamsą, bet jų nepakeičia, nepanaikina… Pozityvi tamsa, pvz, gimdoje, tamsoje taip pat gyvena mūsų kūno organai – gydymą šviesa (Reiki) tai padaro kažkokiu abejotinu…

Kas gali būti šviesos nebuvimas? – pirmiausia tai migla. Bet, tai yra rūkas, pienas, iš kurio plaukia dievai… Hedonistiniai dievai, žinoma, prisigėrę suros: todėl jie ir nėra šviesa, bet tik tamsos gradacija?… Ir pati migla yra naktis, esanti dienos metu. Dangus irgi yra danga, t.y. irgi be šviesos, pas slavus dangus irgi, visada debesys… Iš kur tada įvaizdis, jog dangus – žydrynė?… Tamsa, sutemos – tomb, Tomas netikėlis, apvalas skliautas, vad. dome, galva, kalva – ir viduj visur tamsa… Aptemimas, kažko užtemimas – šviesos, žinoma. Taip pat mirtis… Мрачное лицо, мрачное настроение – nebūtinai naktis, tiesiog, apsiniaukę… Nuvytimas, nusivylimas, gesimas – melancholija, kaip jau rašiau, liaudyje tai buvo laikoma nenormalia būsena, nukrypimu – малокольний – keistas, kitoks, nei visi žmonės… Baltas juodų pasaulyje, t.y. pieniškas, bet ne šviečiantis.

Kai „tamsu, kaip skylėj“, tamsu, kaip užpakalyje – tamsuma, juoduma – naktis ir tiek. Dabar ji mums – kontūro linija, pabaiga, mirtis ar jos pasekmės. Bet gal taip ne visada buvo, gal čia tik iš XIXa eina? Nes šventieji vaizduojami, matomi su šviesos kontūru – šviesa yra kontūras, kai ji sklinda iš vidaus? O kai šviesa apšviečia iš išorės, tada iš vidaus sklinda tamsa ir tada ji yra kontūru? Žmonės daugumoje siekiam šviesos, dienos, šventiškumo, nes esame pilni tamsos? T.y. siaubo, skausmo, baimės, įtūžio, baisumos – C.G. Jungas tą pabrėžė apie vokiečius, jog dėl to jie taip smagumo, jaukumo ir šventiškumo siekia, nes yra pilni tokios tamsos…

„Dangus atsisukęs į mus veidu ir visą laiką kalba per savo pranašus, jis – logosas. Žemė tyli, ji atsukus nugarą, joje šnekėjimas baigiasi, logoso įtaka baigiasi… Ir tai daug ką paaiškina: kodėl viskas yra kaip yra pasaulyje, kodėl gyvename iliuzijose… Žemė – naktis – niekas?… Bet žemė – ne niekas, ji – įsikūnijusi naktis. Žemėje būti (pakavotam)- tyla, čia kalbos tuščios, bendrauti jei norima, reikia kitaip. Petras – požeminis akmuo, jis čia tikras, o Paulius – antžeminė aušra, jis – iliuzijų šaltinis… Ne Dievui mes neturim vardo, neturim vardo nakčiai ir tamsai – Rilkė minėjo angelų juodumą, angliškai palėpė, kur tamsu, vadinama „pas dievus“ arba „eves“- Ieva, kaip žemė, juoda – iš čia Juodosios Madonos?… Kaip suvokti naktį, nelyginant jos su diena? – Diena – Денница, Liuciferis, Liucija, Luka (от Лукавого), Prometėjas… – Žemėje yra paslaptis, juodesnė, nei juoda, ir atrodo, jog ji – spinduliuoja?… Orfejistų tradicijoje Nux važiuoja per dangų juodais arkliais ir yra Chaoso dukra! Jos bijo net Dzeusas (įdomu, jog rašyba savo ruoštu, bet tariant Dzeusą kaip „Zus“ ir Jezų šalia, palyginimui, girdime variaciją, jei ne tą patį).

Nux yra žymiai esmingesnė realybė, nei dievai – olimpiečiai ar kokie ten apaštalai. Jos vaikai: Eteris (šviesa) ir Hemera (diena). Naktis yra pirminė priežastis, diena ateina paskui. Viskas gimsta iš nakties (ir nebūties). Lilith – leila – naktis (už tai dainuojam „liu lia“?). O kad ji – bevaikė, tai čia dienos žmonėms taip atrodo… Egipte Kek ir Kouket yra iš nakties vaikų būrio (kaip Gog ir Magog, Koščejus ir Makoš, Džiudž ir Madžiudž)… Čia galim prisiminti ir labai seną dievą Kuką (kapinių medį Taxus baccata), ir Raguotą motiną – Кускина Мать- kokošnikas – raguotas galvos apdangalas jos puošmena… Biblijoje naktis neminima, ten yra vakaras, paskui – vėl diena. Nes naktis yra dievo vardas… Naktį – malda, t.y. tikras gyvenimas, o dieną, jei pavalgęs neužmigsi, tai „susidėsi su diavolu“ – užsiimsi veikla, o ji ir yra diavolas – dianije… Visi Deus, Dzeus, Dio, Theo – yra Teufel, Tėvas, Kalvis – tai veiksmo dievai, dieniniai, vad. netikri, antriniai… Tikrasis yra bevardis naktyje…

Dievas yra visa, kas pasaulis, diena, veikla nėra. Bažnyčios, šventyklos buvo tamsios – žmonės ateidavo su sava šviesa ir šiluma (tumo) iš vidaus? Kaukas – irgi iš nakties… Musulmonai turi net šventę „paskirties, lemties, pašaukimo naktį“, o šiitai ir sufijai teikia nakčiai dar daugiau reikšmės… Diena – kas yra, naktis – kas gali būti… Yra tokia sufijų praktika „Fan“- Užgesinimas. Nes pagal sufijus, žmogus užima vietą žemėje be teisės tam, be bilieto. Ir, pirmas žingsnis norint susimokėti už savo egzistavimą, – reikia pereiti į Fano būseną -„užgesinti save, kaip užgesinama cigaretė“. Ir žiūrėti, kas bus: jei tavyje kažkas vertingo yra, tai tada tai atsilieps, o jeigu nėra – vadinasi, nepavyko… Būsi bent jau kitam vietą atlaisvinęs…

Ikisokratinis filosofas Ksenofontas – žemės filosofas: pagal jį viskas padaryta iš žemės, įskaitant ir žmogaus dvasią. Nes viso ko pradžia yra dirva, gruntas: ši konkreti žemė turi tiek energijos, jog ji „išskysta“ ir tampa vandeniu… Tada vanduo išgaruoja, randasi debesys. Debesys retėja – užsidega saulė ir žvaigždės… Tada prasideda procesas atgaline kryptim, vėl atgal į purvą. Ksenofontas toliau mokino, jog saulė, kurią mato skirtingos žemės – Ligurija, Skitija- nėra ta pati saulė! Vandenys, kurie virsta debesimis, nėra tie patys nei tokie patys! Ir tai – fizika, ne pasakos… Ir todėl skirtingų tautų ir genčių dvasios, iš skirtingų dirvų po skirtingom saulėm gimę, yra skirtingos… Kai skaitome knygas apie kitas žemes, kitas tautas ir epochas, mums tik atrodo, kad mes juos suprantam, o iš tikro mes per savą dvasią sukuriam sau vaizdą, artimą mums pagal formą, suprantamą pagal turinį: mūsų skaityti autoriai iš tikro yra mūsų susikurti personažai, nes apie juos objektyviai mes negalime nieko žinoti.

Mes susikuriam sau Prancūziją ar Angliją pagal savą įsivaizdavimą, ir jų iš tikro tokių nėra, niekada ir nebuvo – atvykę į savo išsvajotą JAV ar Europą, mes nerandame, ko ieškoję…

Todėl reikia būti ištikimiem savai žemei. Ji ir mes esam vieno kraujo, tos pačios dvasios.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as