Žmogus yra dvasia. VII dalis

B. Lesmiano toliau nejaudina žiurkių depersonalizacija. Jis sustoja pagalvoti ir mums siūlo irgi „kokia didžiulė nauda būtų Italijai, Anglijai ir Vokietijai, jei jos depersonalizuotų Dantę, Šekspyrą ir Getę… Ar rastųsi pasaulyje Siamo  dvidešimtukas, galintis pakeisti kurį nors iš jų? Ar toks dvidešimtukas yra lygus dvidešimties individų kūrybinei galiai?… Ir kokia žiurkė šitą depersonalizacijos politiką mene sugalvojo?!

Bet kol kas tenka pripažinti, jog Žiurkių karalius yra vienintelis tikrai šiuolaikiškas! Ir labiausiai naujoviškas, puikus ir populiariausias poetas: jis idealiai dainuoja minią sudarančio vidutinioko požiūrį į meną ir gyvenimą, jis – visų žiuri pirmininkas, visur svarbiausias redaktorius ir leidėjas bei meno kryptis nulemiantis kritikas. Jo parašas – daugiskaitoje, kolektyvinis – masinis mes. Ir jis idealiai užgožia bejėgiu likusį individą, įvesdamas džiaugsmingos kolektyvinės kūrybos erą – individas palaidojamas joje gyvas.“

A. M. Piatigorskis: po XXa karų realybė taip ryškiai įsiveržė į viską, kad atskirai paimtas žmogus, individas nustojo bet ką dominti. Dėmesys persikėlė į tai, kas vyksta su visa visuomene. T.y. būties problema užleido vietą egzistencijos problemai, filosofija užleido vietą kūrybai, etikos problema – pasirinkimo problemai… Objektyvus pasaulio likimas persikėlė į tai, kaip subjektyviai jį suvokia žmogaus sąmonė (jei man rodosi, jog vyksta klimato katastrofa, tai ji ir vyksta, kaip yra iš tikro – nesvarbu!).

Pagrindinė egzistecialistų nuojauta tada buvo, jog laisvas ir savarankiškas europietis individas žus, ir, dargi pagal savo asmeninį pasirinkimą… Po Pirmo Pasaulinio karo žmonių nebe domino Rusijos ar Europos, kultūros ar valstybės žūtis – visa tai jau buvo nutikę. Jie dar tik pergyveno, kad žūva, dingsta, išnyksta tam tikro tipo žmogus – individas, asmenybė – toks, kaip jie patys, sąmoningai kultūringas… Rodosi, jog tarpukario mastytojai ruošė savo amžininkus savo egzistencijos pabaigą sutikti išdidžiai.  Gal todėl juos taip domino mirtis – reali, žmogiška? – Ir kultūringus europiečius tikrai buvo imta žudyti! O kas išgyveno, nebe buvo tokie patys. Karas pabaigė modernizmą… Pokario filosofai ėmė rūpintis likimu tų masių, kurias prieškariniai filosofai laikė pagrindine grėsme žmogui – po karo žmonija jau vadinamos kaip tik tos masės.

Individai, kad ir kiek jų būtų, niekada nesudarys masės, o masės dalys, kad ir kiek mažai jų būtų, nors ir tik viena, vis tiek, visada atstovaus masės psichologiją.“

Hana Arend „perdarė“ pokaryje Heidegerį, kad jo filosofija bent kažkiek tiktų masėms, kai individo epocha buvo paskelbta pasibaigusia… Po Antro Pasaulinio karo, fašistų ideologiją nugalėjus ir nuteisus, socialistinę totalitaristinę – į Šalto karo izoliaciją nustūmus, laisvuose Vakaruose individuali laisvė, kokia buvo prieškaryje, atkurta nebuvo. Priešingai, ir jie buvo toliau presuojami į Žiurkių karalių – masę, minią. Netgi teisėtu būtų klausimas, kas iš tikro laimėjo Antrą Pasaulinį karą ir kokie iš tikro buvo jo organizavimo tikslai?… O dabar toms masėms įteiginėja, jog kiekviena sudėtinė Karaliaus žiurkė – talentas, potencialus kūrėjas, kad jis viską gali, tik turi būti pačiu savimi, nesigėdyti savo kvailumo, nevalyvumo, standartiškumo – žiurkių karalių sudaranti, kiekviena žiurkė dabar įsivaizduoja esanti kitokia – unikali, geneali, vertinga ir turinti teisę į šlovę.

A. Šliogeris dar atsiminė, jog „mes, lietuviai, labai skiriamės nuo Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstymo centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvam kosmosui. Jų ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikintį gyvąjį kosmosą, ir pačiame žmoguje, gyvą sielą pakeisti negyva sąmone. – t.y. sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą…. Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, demoralizuoja ji, išmuša jam iš po kojų pagrindą ir paverčia jį globaliu valkata, be tėvynės, be šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, spjaunančiu į bendruomenę ar moralę. Jis virsta žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu.

Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas… Individą ištirpinti neartikuliuotoje homogeninėje pliurėje.“

Tipiška, jog fiziologinių procesų ir rekcijų telkinį matome kaip kažką priešingo dvasiai… Kai pasigilinus pasirodo, jog pas Parmenidą, Heraklitą ir Aristotelį, gamta ir dvasia žymima vienu ir tuo pačiu žodžiu, įsivaizduojat! – Vadinasi, dvasios atskyrimas kaip kažko negamtiško, negyvo, neegzistuojančio ir gamtos, kaip ne dvasingos – o tik kūniškų geidulių ir aklų instinktų, yra žymiai vėlesnis: krikščionybė pasistengė – scholastai… Koks kelias nueitas nuo pirminės visaapimančios graikiškos reikšmės – absoliučios būties, talpinančios savyje visus laikus ir visus dievus!… Nors, XIXa pabaigoje rusų mtologas A. Afanasjevas rašė: mūsų proteviai į kūną žiūrėjo kaip į laikiną apdarą, kuriuo apsivelka nemirtinga siela. Šis kūniškas apvalkalas sukurta dieviška galia, jo dangiškos verpėjos ir audėjos – likimo deivės, ir apvilkdavo juo sielą, skirtą žemiškam gyvenimui.

Taip pat ir lietuviai, kas dar krikšto ne iki galo pagadintas buvo, sielos kūnui nepriešino, laikė kūną sielos drabužiu…

Panašiai nutiko ir rytietiškom religijom, induizmui ar budizmui – iš jų paimti elementai ar technikos – iš ko potencialiai galima padaryti biznį – o prasmė ir turinys ne tik kad atmesti, bet niekad ir nebuvę pasiimti kartu. Smarkiai jaunesnių už mane būryje išėjo kalba apie jogas – vienas užsiima vienokia, kitas girdėjęs, jog labai efektinga kitokia… Aš sakau, ar jūs bent žinote, kas yra jogas? – pasirodo žino ir neabejoja, jog jogas – yra jogos mokytos ar mokytoja, New Age stiliaus, ant kilimėlio, truputį paplaukus, bet jei jos vedami kursai efektingi, tai koks skirtumas, tegu paplaukus būna… Rimtai. Niekas nieko nežino apie plikus išdžiūvusius senius barzdotus, nuo saulės pajuodusius kokioj oloj sedinčius ar sniege, ar pakilusius nuo žemės, levituojančius, ar užkastus kazkuriam laikui po žeme… Ne, čia pratimai specialiai užsisėdėjusiems prie ekranų vakariečiams, kad stresą sumažinti, lankstumą priduoti. Ir niekam nei ačiu.

Buvo neseniai toks straipsnis, „griaunanti ramybė“ pavadintas – kas ne taip su maindfulness teorija. Tai ten irgi pabrėžta, jog tai – forma be turinio.

Maindfulnes arba sąmoningas gyvenimas, pergyvenant kiekvieną momentą yra visų mūsų svajonė, susikoncentravimas į čia ir dabar. – tai tampa vis labiau aktualu, kai mūsų dėmesį į save traukia visi ir iš visų pusių ir visom progom kiekvieną akimirką, dieną ar naktį. Maindfulnes programas dabar siūlo, kas tik netingi, jas apmoka draudimas, nes mažina stresą, didina darbo našumą ir pan. Vien JAV vyksta milijoninė apyvarta, 2017 matais “ mainfulnes“ buvo Google labiausiai ieškotas žodis! … Siūloma daug meditacijos programų, visos jos remiasi budistinėm praktikom. Pradininku buvo 1979m prie Mičigano universiteto klinikoje dirbęs budistas ir gydytojas John Kabat – Zinn. Religinį ir etinį aspektus jis tada atmetė, o dabar medituoti privalo ne tik korporacijų darbuotojai, bet ir valstybės tarnautojai! Tik streso pasaulyje nuo to nemažėja, o sąmoningumas dažniausiai gaunasi keistas.

Kai budistai vienuoliai medituoja, jie tai daro su tikslu pasijusti pasaulio dalimi, jausti jam daugiau užuojautos. Jie koncentruojasi į savo dvasios judesius, kad neįvyktų ko nors nepageidaujamo – visa tai tiesiogiai susiję su jų religija. O šiuolaikiniai guru žada medituojantiems, jog tie išsivaduos nuo streso, nerimo, pasijus geriau, bus darbingesni. Ir viskas. Taip, jūs išmoksit atsisakyti nepageidaujamų minčių, bet gamta tuštumos nemėgsta ir ją tuoj pat užpildo… Jūs išmoksite susikoncentruoti, tik į ką? – į save. Ir vietoj prašviesėjimo išsivysto narsicizmas. Nes jokios aukštesnės idėjos nebėra, grynas utilitarizmas… Kai būtent etinis elementas nulemia, ar sąmoningumas yra teisingas, ar ne (samma sati ar miech sati). – Koncentracija į bambą ir našumo didinimas paaiškina, kodėl korporacijos tokios entuziastingos apie meditaciją: dirbantieji atsijungia nuo išorinių dirgiklių, įtiki, jog jų pojūčiai priklauso nuo jų pačių – jei jie vis dar jaučiasi blogai, tai yra jų pačių kaltė! – Jie turi dar labiau stengtis, o korporacijom nereikia nieko keisti, nei darbo sąlygų, nei gerinti aplinkos ar užmokesčio, nei bendros atmosferos.

Taip išnaikinama pati socialinės kritikos galimybė ir įtvirtinamas kapitalizmo status quo… O meditacija dar gali ir pakenkti, iškilti įvairios traumos ar kiti užspausti dalykai, su kuriais žmogus nežinos, kaip elgtis… Budizmas nėra tam, kad jį praktikuojantys taptų laimingi. Jaustis blogai irgi yra normalu, bet apie tai kažkaip nekalbama.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as