Žmogus yra dvasia. VI dalis

Tęsiu toliau Žano Kokto tekstą iš filmo. „Šiuo laiku (1960) mes susiduriame su labai pavojingu reiškiniu – kolektyviniu kūrėju. Pvz, mokslas yra toksai sukonstruotas kolektyvinis kūrėjas… Kai tikras kūrėjas – genijus – visada vienas, vienetinis… Tikiuosi, jog jūsų laikas neužbaigė šito pavojingo proceso, kai individualus genealumas laikomas kažkuo panašiu į ligą, o pripažįstama tik kolektyvinė kūryba. Nes bet kokia kolektyvinė veikla visada vis tiek prasideda nuo vieno individo idėjos, kuria toliau pasinaudojama kolektyviai, o pats pradinės idėjos faktas pamirštamas…“

Žanas Kokto, pastebėjote, kalba įvairius keistus dalykus, kurie gali būti arba mistifikacija, arba jo laiku buvo žinoma daugiau, jis pats žinojo daugiau, nei mes dabar. Kad senas mirštantis žmogus matytų prasmę mistifikuoti ateinančias kartas – gali būti, bet mažai tikėtina… O jei jis iš tikro buvo Siono Prioru, kaip konspirologai apie jį meluoja, tai jis žinojo daugiau tokių dalykų, kurių paprastiems mirtingiems niekas daugiau nepraneš…. Jis kalba, pvz, apie dirbtinio intelekto pradžią 200 metų atgal (nuo jo laiko), apie senus bandymus skraidyti, sustabdytus bažnyčios ir religijos, apie tai, jog Vatikane daug kas paslėpta ir užslaptinta. Pagal jį, jei pastatyti tikslią Nojaus arkos kopiją iš akacijos medienos ir „negatyviai pakrauto aukso“(alchemijoje poetas aiškiai buvo pasikaustęs)… gautųsi idealus akumuliatorius. Pamiršta technologija, žodžiu. Ir rasta vėl?…“Dabar pas mus išrandami vaistai, kad reiktų išrasti naujus vaistus, gydančius nuo šitų… Arba karas. Jis vyksta ne kareivių kariaujamas – grumiasi mokslininkai, šnipai, vyksta slapta diplomatija ir intrigos – aš nuoširdžiai tikiuosi, jog jūsų laike karų daugiau nėra. Nes slaptas, šaltasis karas yra baisesnis, nei įprastinis.

Mūsų laikų politika jums tikriausiai nebe suprantama. Taip pat mūsų modelio Akademija, nes ji – dar viena iliuzija. Visi jos skiriami apdovanojimai ir garbė, aš visa tai pavadinčiau transsedentinėmis bausmėmis – kokia išliekamoji vertė yra to, ką jau įvertino amžininkai? – Nes išliks tik tai, kas kurta ateičiai. O dabartyje kūrėjas turėtų būti tokių vertintojų nepastebimas – pastebėtu būti neverta!… Reikia ne tik atsisakyti pagarbos ir įvertinimo ženklų, bet geriausia iš viso, nepatraukti juos dalinančiųjų dėmesio.“ – nuo savęs galim pastebėti, kad menininkui už nuopelnus dabar pas mus įvertintu būti praktiškai negręsia, apdovanojimus gauna tie, kurie paskiriami, kaip ideologiškai, politkorektiškai ar pan. vertingi… Arba vieną ar kitą Overtono langą atidarantys. Ž. Kokto tikėjosi, jog mūsų laikais apdovanojimai iš meno sferos dingo – kažkuria prasme taip ir yra, menas, kiek jo dar likę, yra sau, o apdovanojimai – sau…

„Kontrolė- tai labai pavojinga. Visas menas nutinka klaidose, nuklydimuose… Mokslas, pvz, yra visa eilė vieni kitiems prieštaraujancių paklydimų, ir Dekartas rašė nesąmones, bet didžiu rašytoju vadinamas iki šiol… Norėčiau, kad ant mano kapo būtų rašyta:“aš pradedu…“

Tai riek apie Žaną Kokto.

O man pasitaikė straipsnį apie meno padėtį Lietuvoje dabar paskaityti, kur rašoma:“MO užpildė spragą, pritraukė publiką, nes siūlo pramogą“… Prisiminiau savus įspūdžius iš poros apsilankymų, būnant Vilniuje: kolekcija supirkta puiki, bet tai, kas su ja daroma, yra silpnoka. Kuratoriai arba nesugeba, arba specialiai ignoruoja kūrinių poveikį, verčia juos pramoginiais… Nes dauguma ten turimo meno kurta laiku, kai kuriama dar buvo stipriai, įnirtingai, ieškoma buvo beveik gyvenimo kaina… Dabar dingęs jau ne tik tas kontekstas, bet žiūrovų daugumos jis ir visai nežinomas, koks jis buvęs. Tik kūriniai dar gyvi… O šitam baisiam karnavale, kuriame sukamės vis didėjančiu greičiu, jei dar kažkas yra verta pamatyti, pergyventi, tai tik dialogas iš dvasios į dvasią, tiesiai, kaip peiliu, kad bent akimirkai pasijusti gyvu – tiek menininkui, tiek žiūrovui… O viskam kitam neverta gaišti laiko. Tai čia žmogui. O klonai pramogauja Lunaparkuose, kol bus apsižiūrėta, ne tik kad jie – išsišiepę lavonai, kaukolės, kurios kitaip, neišsišiepę būti nemoka ir negali – ir gyvais jie niekada nebuvo, ir pagaliau juos pakavos…

Tais laikais, kai Kaunas dar turėjo dramos teatrą, apie kurį verta prisiminti, man yra tekę matyti „Mūsų miestelį“, matyti „Kaligulą“… Aš nepaieškojus, nebe pasakysiu, kurie spektakliai buvo G.Padegimo, kurie A.Vaitkaus, ką vaidino V.Masalskis, ką – J.Onaitytė, iš pačių spektaklių veiksmo gal tik pora scenų dar prieš akis matau – ne pačius spektaklius atsimenu. Atsimenu, kaip jie mane privertė jausti ir jaustis, koks buvo jų efektas man – atsibudus,  pakeista, pasižadėjau sau gyventi iš visų jėgų – norėjosi, kad efektas nedingtų kuo ilgiau, nenusitrintų, nepasimirštų… Nepamiršau, nors jau kiek gyvenimo pragyventa. Bet ką aš čia apie save.

Aš jums geriau išversiu gabalą iš Boleslavo Lesmiano esse „Ruminations on Poetry“: „Vietoj to, kad reikšti savo nepakartojamą individualumą mene, jie stengiasi būti šiuolaikiški. Bet niekas  ties tuo šiuolaikiškumu nesusimąsto: kavinių lankytojai labai įsijautę skelbia, koks menas turėtų būti šiandien. Taip žmonės manosi suprantą ir mokslą, žinodami jį iš mokslo populiarinimo straipsnių. Jie mano, jei žiūrės pro madingą ir ką tik išrastą monoklį, tai matys ateitį, aiškią ir tobulai pateiktą. Šiuolaikiškumą mene ir literatūroje reiktų ištirti, koks turinys ir gestai į jį įeina? O gal tik gestai? O gal šiuolaikiškumo tonas ir laikysena visais laikais yra ta pati?

Nes paradoksas: šiandienos šiuolaikinis menas ir 100 metų atgal yra praktiškai to paties turinio ir nešioja tą pačią dirbtinės jaunystės kaukę, kurios reikia, kad įsimaišytum tarp publikos kaip savas ir padarytum įspūdį naujumu ir paskutinės mados šiuolaikiškumu. Sunku pasakyti, kada pasaulyje radosi sąmoningas šiuolaikiškumas, bet ar jis adekvatus būti vieninteliu poezijos ir meno įkvėpimo šaltiniu? Ar šiuolaikiškumas – tai ne „jau praeitis“ bet tuoj tuoj ja taps? Kaip moteris, meluojanti apie savo amžių? O gal tai – lengvo pasisekimo troškulys – laikinas, fragmentinis erzacas vietoj individualumo? Būdas išgyventi laiką, kai poezija turi daug ką pamiršti, atleisti ir dar daugiau iškentėti? -Nes be šiuolaikiškumo kaukės mes pasaulyje nebe išgyventume, prarastume paskutinį dvasingumo truputį?

Nes individu nebe tikima, jis nevertinamas. Vietoj to pilkas kolektyvinių fenomenų pasikartojimas turi nutildyti žmogaus dvasinę nepriklausomybę. Kas tokioj situacijoje atlieka kūrybos funkciją? – Tai, ką seniau niekinom: kolektyvo dvasios autoritetas, vengiantis nepriklausomybės ir laisvės, nekantraujantis susimaišyti į bendrą masę, paskęsti bendroj pilkumoj ir bendram šurmuly. Seniau tai buvo tikras požymis to, jog ten nėra nei kokios talento užuominos, o dabar tai kaip tik yra naujos poezijos požymis, ir naujo poeto teisė yra tokiu būti.  O realaus talento niekam nebe reikia. Tie, kas seniau buvo tylūs, nes neturėjo talento kažką pasakyti, dabar sako kalbas, rašo romanus, poeziją ir diktuoja nuomonę apie meną. Jie dabar labai energingi, pilni entuziazmo pasireikšti, ir tiki savo ateitim. Nes menas bus deindividualizuotas ir de – personalizuotas.

„Žiurkių karaliaus“ aprašymas yra puikus šito proceso pavyzdys: jums yra tekę girdėti triukšmą, bildesį ir cypimus kur nors po balkiu ar grindų lentomis, pvz, grūdų sandėly? Žinai, kad tai – žiurkės. Jei garsai netgi stipresni, nei įprasta, galiausiai netenki kantrybės ir kirviu prakerti ten skylę. Ir iš jos išvirsta monstras, dėl ligos ar ankštumo tokiu patapęs – visas žiurkių lizdas: kokios 20 žiurkių sugrūsta, suaugę, ant visai suspausta į vieną ir nebe gali daugiau atsiskirti viena nuo kitos – jos priverstos gyventi, judėti, funkcionuoti kaip vienas organizmas. Toks Siamo dvidešimtukas ir vadinamas Žiurkių karalium. Tai – idealus depersonalizacijos simbolis!

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as