Žmogus yra dvasia. V dalis

„Een Rati“ labai primena ne vieną ir ne du prasminius dalykus, pvz: „rath“, kas žymi miesto vietą, kaip ir „burg“, bet  reiškia „korys“… O mes iš jo turime žodį „rotušė“- rathuis. Ne veltui seniau žmonės buvo įsitikinę, jog miestuose sudega, prarandamos sielos! Taip pat primea žodį „rat“, t.y. žiurkė. Ta prasme, kad biurokratas, popierių žiurkė – miestų administracija, tokia pat besielė – iš pradžių besielius valdė ir administravo, kaip juos ir reikia administruoti iš išorės. Buvo jiems savi, tokie patys besieliai? – mat dauguma miestų tai buvo laisvi, kai žemės aplinkui buvo vieno ar kito valdovo, ir jose, matomai, gyveno kokia tai iš principo kitokia publika –  ir pati su sielom, ir jai visa aplinkui supanti gamta irgi buvo sudvasinta. Iš čia, matomai, miesto ir kaimo priešprieša, administratorių panieka valstiečiui… Nors palaipsniui besieliai iš miestų ėmė lysti ir į gamtą ir daryti iš jos biznį, irgi. Ir žmonių su sielom tokioj situacijoje praktiškai nebe liko, nes kaip išgyventi, kai besieliai nežino saiko, viską grobia, išnaudoja, nieko nepalieka niekam?

„Rad“ taip pat reiškia „patarimas“- iš čia radarų pavadinimas – aparatų, skirtų išoriniam masių valdymui…. Dar tokia prasminė priešprieša galvoj šmėkštelėjo, berašant, titanai ir šarlatanai. Žinome, kad vieni yra milžinai, kiti – apgavikai pagal prasmę, bet Titanai tada yra su dvasia (Ti), o šarlatanai yra karlikai – maži ir bedvasiai .Charleman yra ir Karolis, karalius – vadinasi, visa ta valdanti publika jau buvo nebe žmogiška, o besieliai? Nes senieji, ilgaplaukiai valdovai buvo Merovingai, o juos pakeitė jau Karolingai, prasidėję nuo valdytojo ir patarėjo (radheer), Pipino Trumpojo (karliko, už tai ir karolingai, karlai, karaliai – maži ir jų priviso daug, kaip į karolius suverti… Bet čia ilgai galima dar samprotauti,  ir niekuo neįsipareigojant, irgi.

O norisi pasakoti toliau, apie „Žinią iš praeities“: Žanas Kokto mirė 1963 metais. Kelis mėnesius prieš mirtį, jis nusifilmavo save paskutiniame, 25 minučių trukmės filme „Žano Kokto laiškas, adresuotas 2000 metams“. Manantiems, jog Siono Priorato organizacija yra realiai egzistuojantis dalykas, nereikia priminti, jog šis poetas, rašytojas, menininkas yra paskutinis žinomas jos vadovas. Filme senas žilas poetas – vizionierius sėdi veidu į kamerą ir kreipiasi į palikuonis – ateinančias kartas. Kad kalbėti jis mokėjo, tą pripažįsta tiek jo draugai, tiek ir priešai! Pabandysiu perteikti jo kalbos turinį…

Žanas Kokto mirtimi netiki, laiko ją viena iš gyvenimo formų. Taip pat teigia, jog šv. Augustinas nebuvo kvailys, neigdamas antipodų egzistavimą. „Aišku, jog gyvename tradicijoje, pagal laikrodžius ir kalendorius… Bet gali būti, kad mes klystame. Gali būti, kad ir jūs vis dar klystate… Gali būti, jog tai, ką mes vadiname progresu, iš tikro yra klaidos evoliucija. Kažkada, Pirmo Pasaulinio karo metais, aš lankiausi didžiulėje lėktuvų gamykloje, ir buvau nustebės, jog naujausi lėktuvų modeliai man pasirodė greičiau išėjusiais iš mados… Pasiteiravus apie tai, gamintojai atsakė, jog viskas labai paprasta. Padaryta klaida, pagrindu paimant sparno idėją. O ji neprilygsta savo genealumu rato idėjai – jai adekvačios aviacijoje neturim, todėl aviacijos kelias yra klaidos kelias…“ Toliau Ž. Kokto tikisi, jog mes XXI amžiuje šitą  klaidos kelią apleidom ir jau einame kitu keliu…

Ir bendrai, jis labai daug tikisi iš mūsų dabar gyvenamo laiko, tikisi, jog daug ką įžvelgėm ir pakeitėm… O mes nei įžvelgėm, nei pakeitėm, kaip pasirodo, kai filmą žiūrim dabar. Gal jo kreipimąsi reiktų peradresuoti kartoms, kurios ateis dar po kokių 50 matų? – Ž. Kokto mūsų laikams pranašavo antigravitacijos atradimą, tikisi, jog mes jau esame ją atradę. Jis argumentuoja „Tokijo miestas nėra kitoje mūsų pasaulio pusėje, o mes ne esame kitoje pusėje, žiūrint iš Tokijo. J. Burghartas jau teigė, jog žmogus iš tikro turėtų ne kilti į orą, bet iš jo kristi žemyn…“ Kokto tikisi, jog mes, kaip ir inkai, esame atradę metalą, kuris yra labai sunkus, bet ir labai lengvas, ir gravitacija jo neveikia. Ir jauni žmonės dabar, ne kyla nuo žemės sudėtingų mechanizmų pagalba – kad tai dabar jau praeitis – o į ją krenta. Ir gyvenimas vyksta pagrinde ore… Kalbėtojas skundžiasi, jog kino kamera, į kurią jis kalba, dažnai genda, ir jis nežino, kaip mums sekasi dabar, bet tikisi, jog jaunimas dabar „nesėdi tarp dvejų kėdžių“, kaip tai daro jaunimas dabar jo laiku – 1960 taisiais.

„Nes jie 60-tais jau nežinojo Didžiosios epochos – Dižiosios Monparnaso epochos… Jau nežinojo civilizacijos, kurioje pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį aš… Mes čia kol kas mokinamės būti robotais… Aš labai tikiuosi, kad jūs 2000- taisias metais  robotais neesate, netapote. Kad jūs, priešingai, tapote labai gyvais. Nors aš nežinau, nei kas jūs, nei kokie… Nei kokius šokius šokate. Mes dabar čia šokame tvistą – jūs turbūt nežinote, kas tai yra“. Taip pat Ž. Kokto tikisi, jog mūsų architektūra tapusi kitokia, jog nebe statome visur standartinių namų, neatsižvelgdami į aplinkos specifiką – jis vis klysta ir klysta, ką aš daugiau galiu pasakyti… Jo laikų jaunimas – neigiantis, ieškantis, bet dar ne visiškai surobotėjęs. „Jūs turbūt žinote, kas yra Picasso?“ – tęsia savo kalbą poetas. „Taigi, Picasso sakė man, jog reikia labai daug laiko, kad tapti jaunu. Ir jis buvo teisus. Jaunimas nežino, kur jam eiti, ką pasirinkti, jis susirūpinęs ateities pasirinkimu, o tai reiškia, kad jis senas. Bet paskui jis išeina į savo kelią, ir daugiau nebe keliauja autostopu – nežinau, ar jūs žinote, kas tai yra? – Pas mus tai reiškia, kad važiuojate pakeleivinga – ne savo – mašina, todėl ir ne savo greičiu… Jaunimui atrodo, jog jis keliauja greitai, bet tai nėra tiesa, nes jie keliauja ne patys… Gali būti, kad pas jus dabar nieko tokio panašaus nebe egzistuoja. Ir kad mašinų nebėra, kad jūs gatvėmis jau, pvz, čiuožiate patys. O gal jūs – ore, nes atrasta antigravitacija. Neseniai buvo rasta inkų arka (laivas), ant kurios parašyta, jog tai – Veneros gyventojų, atnešusių antigravitacijos paslaptį, dovana. Paskui ta technologija buvo prarasta… Mes nebe galime atsiplėšti nuo žemės paviršiaus,  esame panašūs į musę, ropojančią apelsinu… Ieškome, blaškomės nežinomame mums kely.

Man visada labiau patiko mitologija, negu istorija. Nes istorija sudaroma iš tiesų, kurios palaipsniui tampa melu. O mitai, gal kažkada ir buvo išgalvoti, bet per laiką tampa vis labiau tiesa. Jei aš išliksiu jūsų pasaulyje, tai tik kaip mitas… Nes esu poetas, o poezija yra panasi į aukštąją matematiką. Ji yra pranašinga… Poetas kažkuria prasme yra savo giluminio „aš“ rankos, giluminio aš, kurį poetas dar ir labai prastai pažįsta. Poetas šneka kaip užhipnotizuotas, automatiškai, o realiame gyvenime jis visai nėra toks išmintingas, ir net nežino, ką yra prišnekėjęs.Per jį veikia paslaptingos jėgos, jis panašus į herojų ar vaiką – nejautrus laiko tėkmei, yra greičiau amžinas personažas. Man įkvėpimas neateina iš dangaus. Jį geriau reiktų vadinti iškvėpimu., nes jis iškyla iš mūsų giluminės tamsos. Aš dabar šneku su jumis – ne aš, bet mano vidinis aš.  Poezija yra aukščiausia žmogaus saviraiškos forma. Dabar mano eilės yra sunkiai amžininkų suprantamos, tikriausiai, jei jūs dar skaitote lengvai ir paprastai, poezijos kalba – vidinė, ne laike esanti – jums jau  yra atsivėrus“… – gaila, bet ne atsivėrus…

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as