Žmogus yra dvasia. IV dalis

Gyvenimo dramoje dvasia kaunasi ne su materija! Ji kaunasi su likimu. Tokiu būdu tragediją mes žiūrime dvasios akimis, o komediją – likimo akimis: kai juokiamės, juokiamės iš dvasios žūties, iš jos pralaimėjimo likimui… O tragedijoje stovime, vis tik, dvasios pusėje, nors ji ir pralaimi likimui. Kai šitai suvokiam, suvokiam ir savo gyvenimą: esame dvasia, gyvenanti likimo apsuptyje. Likimas mus atveda į šitą gyvenimą, likimas jį ir užbaigia- Moiros  (Maros, trys Marijos) verpia mūsų kūno siūlą, o dvasia kovoja už savo nesunaikinamumą. Išorinis, juodasis žmogus ir yra mūsų likimas mumyse.

Pagal graikus, amžinybė yra materija, likimas, Moirų verpiamas. Ir ji yra bjauri. O baigtinumas yra grakštus, išieškotas, tęsiasi tik akimirką… Dvasia pasijunta gyva, suvokia save, kai susiduria su likimu. Kaip dvasiai laimėti prieš likimą, lėmimą? – Likimas yra tai, kas nulemta, kai dvasią metė į šį gyvenimą. Dvasia turi prasiveržti iki lemties išsakymo ištakų, kol likimas dar neištartas – kautis reikia savo viduje ir tai simbolizuoja Mėlynoji Paukštė… Tik kaip su Moiromis? Su materijos svoriu, lemtingu siūlu? – Jas reikia rasti! Faustas, pvz, jų ieško, verždamasis link „motinų pasaulio“, kad tenai išsilaisvinti nuo likimo. Tik Moiros nėra (dar ne) materija, pasaulis, gyvenimas. Jos yra viso šito išorėje, prieangyje – superpozicija, iš kurios valdoma – jų darbas visa tai – materiją, pasaulį, gyvenimą – suka, verčia veikti, egzistuoti.

Materija yra plastiška, o Moiros – tvirtos, jos gyvena sapne, kuriame materijos tankėjimas prasideda, tame sapne yra valia materijos pradžiai. Sapnuodami prieiname prie visų trijų Moirų iš karto, nes realybeje matome šiandieną, manomės žiną praeitį, o ateitį tik spėjame… Sapnuose mums prieinama viskas iš karto, dar nenusistovėję, pasiduoda pakeitimui, jei tai sugebam – momentas prieš lėmimą, žodžiu. O mūsų pasaulis ir gyvenimas tada pasimato antriniais, kokie jie ir yra – todėl gal tai ir -iliuzija, teatras? – Kad kažką pakeisti, reikia kreiptis į režisierių, scenaristą, produsentą – pvz. Moiras. Nes sapnas yra pirminė, reali realybė.

Tai o kaip su Naujaisiais laikais? Su protu? – Pradžioje jie kėlė klausimą, ar dvasia yra, ar ji reali? O paskui pranešė, kad jos nėra: ją išvijo ir uždraudė. Ir jau nuo XVIa. jos nebėra… Gal tik kaip metafora, ne tiesiogine prasme. Dvasia, pvz, tai pasaka. O į tautas ir kultūras, kuriose tikima dvasios realumu, imta žiūrėti kaip į laukinius, atsilikusius, kaip į archaiką. (Archaika – kai visi dar plaukiojo/skraidė archose, t.y. laivuose, ir civilizacijos dar nebuvo?). Iš jų juokiamasi, juos mokina, civilizuoja, ir, to proceso – progreso – esmė yra paaiškinti jiems, kad dvasios iš tikro tai nėra. Kas gyvena dvasia, tas yra tamsus, konservatyvus ir atsilikęs…

Jei civilizacijos procesas yra dvasios likvidacija, tai kas lieka Naujaisiais laikais, Švietimo epochoje? – Telieka vienas likimas. Mes gyvename Likimo nulemtame pasaulyje. Ir jame ne tai, kad nebėra kam su juo kautis ir jį nugalėti, bet jis jau nugalėjęs iš anksto, a priori. Todėl visas mokslas, ar techninis, ar socialinis, ar psichologija, ar koks dar kitoks, jis visas atstovauja likimo triumfą. Jei tiki dvasia, automatiškai atsiduri civilizacijos periferijoje, jos zoologijos sode… Nes žmogus juk yra kūnas ir protas. O dabar jau, pasirodo, ir pelėsiai protingi (apie grybus, bakterijas ir virusus nekalbant), taip kad kas mes liekam, kaip žmonės? – Psichika yra simuliakras, mūsų juodas žmogus – dvasios griuvėsiai, jos lavonas… Psichologija yra apie likimą, ji – juodoji magija. Nes jos adeptai juk ne filosofai, ne išminčiai, ne senoliai – jie tau niekuo negali padėti, tik bandyti pagerinti likimą, nieko esminio jam nepriešpastatydami. – Tiktai dvasios teatras mūsų laikais yra esminis priešpastatymas viskam – jame ir antika, ir tradicija, ir kovos su likimu pozicijos. – Mūsų laikais turi būti arba „iš dvasios į dvasią“, arba tai – niekai, nerimta, žaismas… ir pabaiga aiški iš anksto – liūdna.

Mėlynojoje Paukštėje visi veikėjai yra Ti (taip tariama runa, kurios ženklas yra į viršų rodanti strėlė), net ir šuo ir katinas. Čia aliuzija į Tul, Tule – dvasią… O žmogus – pjesėje berniukas – yra dviguba Ti : T ir T, t.y. tobulas žmogus, Saulės žmogus (ir kiti Hiperborėjos siužetai)… Taip pat Templierių arba Loraino kryžius, dar vaizduojamas kaip su raiteliai ant vieno žirgo (du kartus gimęs)… Pastebėkim, jog jei žmonių antropologiją dabar neracionalumą jau kaip ir priima („kita teisybė“), tai aplinkinis pasaulis jiems dar vis savaime suprantamai rodosi kaip mums visiems, racionaliems ir neracionaliems, vienas ir tas pats. Mus supanti gamta, žemė, ant kurios gyvename, ji mums visiems ta pati? – Keista… Jei žmonės gali būti skirtingi, tai kodėl nesugebame suvokti, jog jų visų aplinka irgi yra skirtinga. Gamta, supanti racionalius žmones (bedvasė, mechanistinė) juk yra iš principo kita ir kitokia, nei supanti (mūsų požiūriu) neracionalius žmones: ne tik patys jie tiki dvasia, bet jų aplinka irgi gyva – viskas pas juos turi dvasią, gyvybė, juos supanti, yra tiek matoma, tiek ir nematoma.

Pas Materlinką katinas „turi dvasią, apie kurią žmonės jau nebe žino“. Katinas yra tolygus žmogui, tik savo rūšyje: savo pasaulyje jis yra dvasingas, ir, netgi dvasingesnis, nei žmogus dabar yra žmonių pasaulyje. Vadinasi, katinas yra labiau žmogus, nei šiuolaikinis, bedvasis dvikojis biorobotas (žmogum jo pavadinti liežuvis neapsiverčia)?… Materlinkas manė, jog pasaulyje nėra protingų ir neprotingų žmonių, gyvūnų, augalų. Jis teigė egzistuojantį bendrą visiems protą, ir organizmus, geriau ar praščiau sugebančius to proto sroves priimti. Žmogus kol kas potencialiai yra geriausias laidininkas. Bet, jei gyvūnai ar augalai irgi tokiais taptų, jie sužmogėtų… Katinas, pvz, gali atsibusti, atsiminti turintis dvasią, nustoti priešintis proto veikimui, ir tada jis – žmogus. Pas Materlinką yra ir ąžuolo žmogus, ir cukraus žmogus…

Išeitų kaip ir multikultūralizmas, bet mono natūralus… Kodėl panteizmas nėra mono teizmas? – Mes dabar tiesiog žinom per daug: ištisas mitologijų sutruktūras sudarę, Dzeusas su Hera, Atėnė – dukra, Apolonas ir Afroditė – vaikai, Hefaistas – Afroditės vyras ir t.t. Antikos eilinis žmogus visų šitų sistemų nei žinojo, nei jos jam buvo įdomu – vietinis dievas turėjo pasirūpinti viskuo, ko tos vietos žmonėm reikėjo. O sekančio miesto ar salos dievas jau buvo svetimas, svetimų dievas. Krikščionybė juos pavertė šventaisiais, o žmonės kaip garbino savą šventajį, taip ir garbina, kuo ne monoteizmas?

Čia ne aš, priminsiu, visą šitą išmaščiau, čia A. Duginas geru, mokančiu mokytis J. Golovino mokiniu pasirodė… O aš dar noriu citatą iš kitur pridėti, prie Tul, Tule (taip, jei atsimenat, vadinosi germanų senovę tyrinėjusi draugija, kol ji neišaugo, nebuvo pervadinta į Anenerbę): Thule reiškia burtininką (tovenaar). Danijoje, ant runomis išrašyto akmens Tryggvadle (Zeeland provincijoj) yra tekstas, besibaigiantis žodžiais „… Een rati bus tie, kurie šitą akmenį sunaikins ar iš šitos vietos paims“. Pagal senąjį tikėjimą „een rati“yra prakeiktasis, kurio dvasia iš jo kūo yra pagrobta Laukinės Medžioklės metu. Laukinė Medžioklė yra ne šio pasaulio kariuomenė, vėjuotomis naktimis išjojanti su Laukiniu Medžiotoju priešakyje, Odinu ar Wodinu (miškiniu, mediniu, vienu) arba vedina žiemos deivės, ponios Percht.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as