Žmogus yra dvasia. III dalis

Iš susidariusios situacijos Leninas buvo pasiūlęs išeitį, jog, girdi, „laisvė galima tik nelaisvės sąlygomis“ ar kažkaip panašiai. Žodžiu, reikia kažkaip užslėpti tiesą, jog niekam nereikia, kad kokią nors savo laisvą valią kažkas reikštų. Nebent tai neštų ekonominę naudą, kaip, pvz, perdarinėti į moteris vyrus, išreiškusius laisvą valią jomis tapti, ar atvirkščiai… Reali laisva valia yra galimybių spektre ir galimybėje rinktis, ką iš jo naudoti, o kuo nesinaudoti. Jau minėjau, jog šitas konceptas Naujais laikais atsiradusiems klonams nesuprantamas, nes jie savęs nevaldo: kaip gali kažką palikti, jei galima tai pagriebti? – Nesvarbu, reikia tau ar nereikia – o gal kažkam reikės labiau? – ne, matau ir griebiu… Jie nesupranta, jog kažko gali pasirinkti nedaryti. Pagal juos, nedarai, vadinasi negali, nesugebi – esi durnas… Kadangi klonai valdomi iš išorės ir ne kitaip, tai jie ir patys labai mėgsta mokyti, patarinėti, kištis į kitų reikalus… Jei tik kažkas veržiasi mokyti, tai jau žinok, primityvas.

Nes žmogus arba mokosi pats, arba tu jo niekada neišmokysi… Gali padėti jam mokytis pačiam, patarti, motyvuoti, paaiškinti kažką, ko jis nesupranta. Nors ir tai, kol nesuprato pats, tavo aiškinimų neprisimins ir nebus iš jų naudos. Dvasiai įdomu, o kas dvasios neturi, savo nepilnavertiškumą stengiasi kompensuoti įnirtinga veikla. Kvailiui visi kiti visada atrodys kvailesni, jo pasaulis visada primityviai paprastas ir jis pats jame visada randasi piramidės viršūnėje – valdovas.

Panteizme iš tikro pasirinkimo laisvė yra ten, kur ji ir turi būti, ir tokia, kokia ji iš tikro yra: gali rinktis būti žmogum, gyvūnu, augalu, lietum, auksu, vyru, moterim, abiem iš karto (ne todėl, kad tai madinga ir ideologija tavim manipuliuoja)… Arba likti savim, kokiu esi, nes tau taip irgi gerai. Tiesios dvasios tu neiškraipysi, norėdamas ar nenorėdamas. Čia paprasta… Tik tą dvasią viduje savęs turi turėti, čia gali būti problema.Per vieną ar keletą kataklizmų žmonių liko mažai, teko priklonuoti biorobotų, o paskui dar ilgai kalti į galvas, jog visi lygūs ir skirtumo nėra. O dabar dar ir aiškinama, jog visi yra kūrėjai, nors ir mėlyną spalvą iš užpakalio ant drobės purkšdami, visi menininkai, poetai. Kad masėje visi yra išskirtiniai – ir niekas čia kognityvaus disonanso nemato (iš ko irgi kvailą atpažinsi).

Poetas simbolistas B. Lesmianas  dar XXa pirmoj pusėj rašė: mes nustojame būti poetais, kai poezija mums nustoja būti paslaptis. Tą patį galima pasakyti apie pasaulį ir apie gyvenimą (nes viskas nėra racionaliai paaiškinama ir mes neesame piramidės viršuje – nėra jokios piramidės, yra audinys). Mes nustojame būti žmonėmis, kai pasaulis, gyvenimo misterijos mums nebe atrodo paslaptingos, kai nebe jaudina, nebe žavi – nebe įdomu… Tada mirštama ir ieškoma dirbtinių simuliatorių, kurie nuo nuobodulio gintų. Ir jų reikia vis ekstremalesnių… Paradoksas: kai žmogus gali priimti amžiną nežinojimą, neįmanomumą suprasti, nenuspėjamumą, tai jis lieka gyvas, energingas, bandantis, susidomėjęs ant visai. O kai jam pasakyta, kad pasaulis baigtinis, ištirtas arba tuoj bus viskas žinoma, tai jam arba nebe lieka ką veikti, arba jis susitapatina su kitų žinojimu (mano, jei žinoma, tai automatiškai ir aš tai žinau, arba galiu sužinoti) ir viskas tampa paprasta ir neįdomu.

Kai D. Razauskas domėjimąsi pasauliu pasuka kitu kampu: “ mes pasauliu domimės, nes jis – iliuzinis. Mes jaučiame, jog kažkas ne taip (žmonės jaučia), jog niekas nėra tai, kas atrodo ir todėl siekiama ištirti, sužinoti kaip yra iš tikro…“ Bet čia jis ne apie mokslą ir mokslininkus, kurie gamtos paslaptis ant kankinimų stalo iš jos nori prievarta išplėšti. Nes jų motyvacija yra kaip tik ne noras žinoti, kaip yra iš tikro, bet siekis valdyti, manipuliuoti, įtakoti, keisti, nulemti – o čia jau yra klonų ir biurokratų kompensacinis mechanizmas.

Nemanau, kad visais laikais galiojo, jog „pasaulis – teatras, žmonės – aktoriai“. Tai pasakė V. Šekspyras ir buvo teisus, matomai pastebėjęs šitą gyvenime įvykusią permainą: pasaulis tapo teatru jo laikais, jo akyse. Ir tai, jog gyvenimas tapo vaidyba, žaismu, „ne iš tikro“ yra susiję su tuo, jog liko labai mažai žmonių, kurie žino, kaip pasirinkti teisingai, tų, kuriems nereikia visą laiką pradėti iš naujo, „bandymų ir klaidų“ metodu… Kurie suvoktų, jog kiekviena klaida turi pasekmes, kad iš naujo, nuo balto lapo pradėti neįmanoma, kad žaisti gyvenime reiškia prisižaisti… O klonams tai kaip žinoti? Jie dvasios tai neturi – žmogus žino savo dvasia. Todėl bandykite, žaiskite, vaidinkite – ką gi jūs kitą galite… Ir vėl, niekam nekrenta į akį prieštaravimas teiginiui, jog „gyvename vieną kartą“. Nes, jei dvasios nėra, tai tikrai, gyvenate tik vieną kartą, suknisit savo gyvenima ir viskas. Kaip tik vienkartinį gyvenimą reiktų gyventi rimtai, iš tikro, teisingai, atsakingai, apgalvotai?

Čia tinka A. Dugino kalba apie antropologiją (iš paskaitų apie teatrą): kas yra antropologija? – Ji prasidėjo nuo evoliucionizmo, kuris dabar vadinamas rasizmu ir teigė, jog primityvios tautos – laukiniai, vaikai, beždžionės… Jog kiniečiai – barbarai ir t.t. Filosofinė antropologija prasidėjo nuo I. Kanto (subjektyvus idealizmas). Dabartinė mums žinoma ir priimtina antropologija yra išvystyta Levis – Štrauso ir teigia, jog kiekviena žmonių bendruomenė yra kitokia, vertinga ir nebūtinai išsivystys į vakarietišką, kaip mūsų. Gal ir ne tokie, kaip mes, bet vis tiek, įdomu ir vertinga. Imta pripažinti ne tik tai, kas racionalu, bet ir tai, kas mums atrodo neracionalu – tai irgi tiesa ir turi teisę egzistuoti. Ir tai tapo įmanoma tik kai teatras nebėra atskiras reiškinys, bet tapo totaliu, viską gyvenime apimančiu: pasaulis tapo teatru… Čia kita to paties medalio pusė, tik tokiu būdu vakariečiai gali pripažinti aborigeno pasauležiūros tiesą – kai viskas yra žaismas, kai nesvarbu, kas iš tikro tiesa…

Ir tik tokiu būdu dar galim priimti Sokrato tiesą, jog žmogus yra dvasia Jog kai kalbam apie žmogų, kalbam apie dvasią. Nes daugybei dvikoju asabų tai iš viso, yra hipotetinis reiškinys – gal ji kažkur ir egzistuoja iš tikro, bet mes su ja nepažįstami…o Sokratas buvo tvirtas – nėra dvasios, nėra žmogaus. A. Duginas kalba apie Materlinką ir jo teatrą (ypač apie „Mėlynąją paukštę“), kaip apie paskutinį teatrą, dar kreipusį dėmesį į dvasią, stačiusį ją centre. Dvasia nematoma, bet be jos niekaip. Matosi tik jos veiklos pasekmės (arba jos nebuvimo). .. Reikia koncentruotis į vidų, į tenai slypinčią amžinybę, mirtį, tik ne ta prasme suprastą, kaip mes dabar mirtį suprantam, bet apie tai dar bus toliau… Kad matytum savo dvasią, reikia būti aklu pasauliui, ji girdisi tik tyloje…

Jau apaštalas Paulius rašė apie „išorinį žmogų ir „vidinį žmogų“- miegantį dvasia ir atsibudusį dvasia. Jei teatras turi teisę egzistuoti, yra prasmingas kaip reiškinys, tai turi būti dvasios teatras. Visi kiti teatrai – ne apie žmones. Ir ne žmonėms.

„Išorinis žmogus“ – juodas žmogus, kurio dvasia miega… „Vidinis žmogus“ atsibunda gal tik akimirksnį per visą gyvenimą. Materlinkas siekė teatro, kur susitiktų dvasios – režisieriaus, aktorių, žiūrovų… Stanislavskis statė būtent tokį teatrą, jis – ne apie psichologiją. Jis – apie esmę, vidų, dvasią, svarbesnę, nei išorė. O kadangi dabar dvasios egzistavimas atmestas, todėl dabar Stanislavskis – apie psichologiją…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as