Žmogus yra dvasia. II dalis

Butent Renesansas yra laikas, kai dvasia imama neigti, koncentruojamasi į kūno grožį, į anatomiją. Ir šis kultūrinis laikotarpis, dabar pašlovintas kaip toks humanistinis, buvo skirtas siauram išrinktųjų ratui – turtingiems galingiems ir tiems, kas tiesiogiai juos intelektualiai aptarnavo. Ir to laiko simbolikos, to, kas užkoduota meno kūriniuose, visiškai nemokame skaityti – kodėl vaizduotas vienas ar kitas siužetas, kodėl pasirinkta kompozicija, spalvos, kas buvo realūs asmenys, kaip mitologiniai herojai vaizduojami? Sandro Botičeli, pvz, jo Pavasaris ar Veneros gimimas, kuriuos dabar puikiai žinom ir grožimės, yra pilni užkoduotų užuominų, reikšmių, nuorodų, simbolių, kurie mums dabar – užversta knyga. Pvz, paveikslo kampe skrenda vėjas Zefyras, pūsdamas kriauklę, apkabinęs kurią ten deivę, pamiršau – taip dailės istorija aiškina. O pašvęstieji žino, jog tai – Angelas Samuelis (Liuciferis) apkabinęs savo žmoną Lilith – tada jų stebimas Veneros gimimas įgija visai kitą prasmę… Tiesa, gyvenimo gale Botičelis atgailavo dėl tokios savo meno magijos ir tapo uoliu krikščioniu, bet paveikslai tai veikia toliau, to nesustabdysi…

O šiaip tai prisiminkit visas Romos Imperijos nedorybes, jų imperatorių nukvakimą – Neroną kokį nors ar Kaligulą – pripliusuokit tai prie Renesanso popiežių intrigų, nuodijimų, nesantuokinių vaikų kardinolais paskirtų, prie religinių karų visoje Europoje, bankų sužlugimo, maro, ir gausite šviesų Renesansą, modernios humanistinės kultūros realų veidą – nes antikinės Romos imperijos, deja, nebuvo tada, kada ji aprašoma, ją tiesiog, atskyrę, kaip dublį nuo Šventos katalikiškos Romos imperijos, į tuos tolimus laikus „nuleido“, kad Renesansas šviesiau atrodytų mums retrospektyvoje… O prie naujojo progresyvaus mokslo ištakų grįžtant, tai jos prilygsta „pasakai, pasektai idijotų“. Visa mycologija, grybų sporų atradėjas Mikele ir pan, viskas tiesiog nuo Šv. Mykolo, t.y. Nikalojaus, ar Kalėdos, ar Odino kokio nors, nes „grybai auga, kur žaibas trenkė“ – turbūt visi žinome, jog grybai yra senieji dievai – nežinau, kaip tą jungtį racionaliai išdėstyti… Bet ji tiesiog yra.

Grybai yra paraleli gyvybinė sistema, ne tik šiaurinėj Europoj, bet ir gana giliai į jos pietus dar ir dabar naujus metus švenčiama dvigubai: Šv. Nikalojų su dovanom, ir paskui Kalėdų senelis su dovanom, bet jau Kristaus gimimo proga – tą Kristaus gimimą prikabino tik prieš kokius 200 metų, ne ankščiau. O iki to laiko tose teritorijose buvo gerbtas medis (pasaulio), tiek žiemą, tiek vasarą (Gegužės medis), ugnis, grybai simbiozėje su medžio šaknimis, vanduo… Ir jokių kūikėlių. Renesanso laikų Taro kortose Žynio, ar Šventiko, ar Popiežiaus (kaip dabar sakom) kortoje jis pavaizduotas dar su grybo formos kepure -dabar tokias grybo formos kepures dar galime matyti ant Lamų galvų… O popiežiaus kepurė, kiaušinio formos, jinai nupaišyta… ant Žynės kortos, vaizduojančios Popessa Johana! Čia kažkaip gal reiktų prisiminti ir Joaną D’Ark – t.y. iš laivo (Nojas arka, pvz), kurią sudegino ant laužo, nors ji buvo šventoji, ir karvedė, ir dar kažkas – mes kažko labai daug nežinome, kaip tos religinės kovos iš tikro vyko…

Iš viso, kai kartojama, jog „dievas buvo moteris“, mes manome, kad danguje vietoj barzdoto senio, stora moteriškė sėdėjo?… Nemanau, jog mūsų dabar suprantamas aukščiausias dievas buvo moteris, greičiau moteris buvo tai, ką dabar žinome kaip Velnią – žemė, gamta, gyvūnų globėja, derliaus užtikrintoja, požemio karalienė, mirusiu globėja – vienur jinai Demetra, kitur Diana, pas templierius – Marija Magdalina, Mora, Mara, Makoš… Meška, elnė, Genovaitė, Živa. Sakysit, aš čia viską į vieną maišau. Bet maišau ne aš. Čia kai surašė mitologijas visas, kiekvieniems atskirai, tada maišymo procesas ir vyko. Gal manot, kad graikai, Apoloną Delfuose garbinę, jo pagrindiniu ir vieninteliu dievu nelaikė? Kad jiems kažkos Dzeusas rūpėjo? Kurį, vėlgi, garbino gal kur Atėnuose, kaip pagrindinį, nes iš jo galvos Atėnė Paladė iššoko… Arba Venera gimė iš jūros putos prie kurios ten salos, manot, kad toj saloj gyventojam dar ir Atėnė ar Hera ar dar ten kas rūpėjo?

Taigi, antikiniai laikai yra ne dievų sistemų garbinimas, o greičiau, atskiros grupės turėjo savo dievų pavadinimus, o prasmė vis tiek buvo viena. Profesorius Losevas 1929 metais parašė kapitalinį veikalą apie mitologiją (ir už tai lageriuose pasėdėjo, tiek jis, tiek jo žmona, astronomė), bet galiausiai, jo požiūris pakliuvo kaip tarp kūjo ir priekalo: J.Golovinas jį kritikavo už tai, jog jo požiūris į mitologiją yra iš krikščionybės pozicijų – tikrai, jis buvo giliai tikintis, net į vienuolius pašvęstas kažkuriuo momentu…Losevo dvasingumas aiškiai skiriasi nuo antikinio, jis kaltina Platoną … materializmu. Idėja pas Platoną, girdi, yra „statiška ir materiali kaip marmurinė skulptūra“. Todėl reikia ieškoti, kas paaiškintų principinį skirtumą tarp adamistinių religijų ir pagoniškojo panteižmo.

Panteizmas, kaip žinia, yra „viskas visame“- pasaulis, kartą radęsis, nenustoja rastis ir atgimsta iš naujo ir iš naujo, kiekvieną akimirką… Gamta, žmogus, visata, stichijos, objektų materija – viskas yra sujungta, vieninga, nepakartojama ir nesikartoja. Viskas gali išvirsti į viską, tapti kažkuo kitu, keisti formą, keisti turinį, dingti ir rastis vėl… Kaip tokiame pasaulyje kažką žinoti, dalyvauti be baimės, bet nuostabos vedinam? – Tik per dvasią, kuri tokiame pasaulyje yra kūrėjo teisėmis, ji ten ne tik svarbi, bet ir pagrindinė!

Kai dvasia imama neigti ir materija užima jos vietą, kai XVI amžiuje sukuriama teorija, jog pasaulis yra sukurtas ir funkcionuoja mechaniškai, cikliškai, logiškai, tada viskas statiška ir tampa. Ir šitokį statišką pasaulį mes įsivaizduojame, tokį jo vaizdą ir turime galvoje, ar apie tai susimąstom, ar ne… Tai tokiame pasaulyje viskas yra, kas yra, gali tik sudilti, sudužti, sugesti ir numirti. Radai objekto, izoliuoto laboratorijos sąlygomis, savybes ir užrašiai, paskelbei – lyg jos tokios ant visai ir būtų ar išliktų… Tokioj situacijoje aš iš karto už panteizmą. Mechaninio stabilumo man nebe reikia, jis gražiai skamba teorijoje, ant popieriaus, maloniai aiškus, ramina, bet realybė yra aiškiai kitokia.

Pnteizmas turi ir minusų, velgi, mūsų dabartinių, kokie esame, akyse: jei viskas yra virsmas ir fiksuotų formų nėra, tada tikrai, vyras gali pasirinkti tapti moterim, tada nėra pastovumo tradicijoje, nėra nieko švento, pagaliau. Bet, būtent tai ir yra požiūris į antiką iš krikščioniškos pasaulėžiūros pozicijų. Kur žmogus, mechanistinio pasaulio vaizdo ir abromistinių religijų principų visada yra „įrėmintas iš išorės“ , ir jam rodosi, jei tos išorinės taisyklės (įstatymai, taip pat ir dievo) dings, tai dings ir tvarka, ir aiškumas, ir dorybe, ir stabdžiai… Ir viskas pasileis. Nes žmogus pats iš savęs gi gyvulys, gi tik kūno instinktai ir aistros – plėšikas, be vairo, be stabdžių. – Taip save ir įsiprofiliavo, kaip būtinos, ir valstybė, ir religija, ir visokie mokslo profesionalai – žmogus gi be jų niekaip! Ir tikrai, ta daugybė, kurie yra nebe žmonės, o dvikojės asabos, biorobotai, jie tikrai, niekaip.

Kaip atskirti? Duok į rankas pjūklą ir liepk nupjauti šimtametį medi. Žmogus ir už 1000 eurų nepjaus, o klonas nupjaus ir už 5€. .. Žmogus savo vaikui paskutinį kąsnį atiduos ir greičiau pats pirmas pamirs, kad vaikui dar ilgiau viltis išgyventi liktų, o klonas vaikus parduos, jei ką, kad pinigų užsidirbtų sau pragyvenimui. Žmonių pasaulyje likę mažai, sutinku. Taisyklės ir įstatymai klonams rašyti ir būtini, tik jie jų įsigudrina nesilaikyti! Ir būtent gyvendami visi kartu religijos ir valstybės rėmuose, spėliojame, ką galėtų „laisvos žmogaus valios“ sąvoka reikšti? Nes sąvoka yra, o praktikoje, gyvenime jai pasireikšti nėra absoliučiai jokių galimybių…

Kad kažką rinktis, turi būti iš ko, o ne tik viena fiksuota realybė.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as