Žmogus yra dvasia. I dalis

Esame protas, turintis kūną, o ne atvirkščiai, kaip įprasta manyti… Ir dėl kūnų vyksta kova tarp įvairiausių esybių, tamsių, šviesių, dangiškų, žemiškų, nes kūnų mažai, o norinčių įsikūnyti – daugybė. Taigi, mums, gimusiems, yra labai pavykę, reiktų to nepamitšti!… O šiaip tai čia dar nuo Sokrato einantys išmąstymai, jog „kūnas gali būti gyvas, o gali būti miręs. Vadinasi, esame ne kūnas. Dvasia gali naudoti kūną, gali jį apleisti – kūnas yra galimybė, bet ne būtinybė jai. Ir, deja, gyvenantys ne protu, ne dvasia, bet kūno aistrom ar jausmų svyravimais, iki buvimo žmogum dar nedaaugę.

Tam yra kentėjimas. Iš kūno ir jausmų, pramušant stiklines lubas, kenčiant, prieinama prie dvasios. Taip pat dvasiai, norint kaip reikiant įsikūnyti, įsižeminti, irgi tenka skausmo sluoksnį pramušti, tik priešinga kryptimi. Tas skausmo sluoksnis, panašu, gaubia mūsų žemę, mūsų gyvenamą pasaulį, kaip izoliacijos ar apšiltinimo sluoksnis. Taigi, kentėjimas ar skausmas nėra šiaip sau, ne pats dėl savęs ar dievai žino dėl ko. Jis yra tam, kad patraukti žmogaus dvasios dėmesį, sudominti ją savimi, tuo, kas su tavim (tavo kūnu) vyksta. Nes savos dvasios rūpestis, meilė ar pagalba kūnui nėra savaime suprantamas dalykas. Dvasiai iš aukštai matosi kūniško pasaulio problemų nereikšmingumas amžinybės akivaizdoje, jos jai nuobodžios – dvasia yra kūrėja, ji užsiima tuo, kas jai įdomu, kažkokiuose kituose ar kitokiuose pasauliuose/ dimensijose, kur ji keliauja, grožisi… O mes, kūne kenčiantys, jai gal tik kaip koks užkulnį trinantis batas – šiek tiek erzina, kažkiek nepatogu, bet įsinešios ir praeis savaime.

Įdomu, jog ne tik kad dabar viso šito nežinom, nesuvokiam, bet mums visa tai ir kažkaip neaktualu… Kaip reikėjo apversti pasaulį aukštyn kojom, kokio stiprumo iliuziją sukurti, kad tikėtume  viskuo, kas tiesiogiai priešinga visiems šitiems dalykams? Vėl XVIa. Vėl „Venecijos pirklys“, teigiantis, jog „koks skirtumas tarp jo ir šalimais esančio žmogaus? Abu turi rankas, kojas, abiems skauda, kai įsipjauna pirštą, abu verkia ar juokiasi, jei ką…“ Žodžiu, kūno ir jausmų gyvenimas. O kad Šeilokui auksas yra tik brangus metalas ir jo niekada jam nebus per daug, kai šalia esančiam auksas dar simbolizavo Aukščiausio gėrio idėją, ir profanacija buvo jį naudoti kaip žemišką turtą… To Šeilokas nesuprato tada, ir šeilokai to nesupranta dabar. Primityvi sistema niekada nemato skirtumo tarp savęs ir sudėtingesnės sistemos, ji viską matuoja savo lygiu, kai sudėtingesnė sistema mandagiai nutyli ir duoda kvailiui kelią…

Kas iš viso, tokią patarlę sugalvojo? Greičiausiai tie patys kvailiai, kad jiems visi duotų kelią…Bet kažkas turėjo nutikti labai negero su pasauliu ir visuomene, kad tokie, į auksinius pinigus užsifiksavę primityvai, išsidaugino, paėmė valdžią ir viską pakeitė pagal save, sau suprantamai ir prieinamai? – Pas V. Radžvilą tokią ištrauką paėmiau: „gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip, nei Antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota, remiantis principais, kuriuos prieš keletą šimtmečių apmąstė politinė filosofija, ir jie buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai: ir šiandien jie grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės išeities taškas yra mintis, jog žmonės gali būti laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas visomis įmanomomis priemonėmis kovoti dėl ribotų išteklių. Todėl modernios valstybės teorija kalba apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esanti žmonija turėtų ganėtinai greitai susinaikinti, o nuo tokios lemties ją gali išgelbėti tik valstybė. Tik ji vienintelė gali garantuoti tvarką, taisykles ir jų vykdymą“.

Kodėl žmonės nepermato, jog tai – iliuzija?… Nes, matomai, žmogaus natūralus habitatas yra tarp grožio, gėrio, tiesos, teisingumo – mes linkę jų ieškoti aplink save ir kituose žmonėse, kai juose tai rasti arba labai reta, arba visai nesiseka. Ir tai lieka mums daugiau kaip rožiniai akiniai, ir mes linkę viską priimti už rimtą, gerą sumanymą. Ir, tik žiauriai pamokyti, gal imame greičiau įžiūrėti esmę (pelno siekimą, kaip taisyklė, mūsų. naivumu padinaudojant)… Taip ir teisingos, žmonių interesus ginančios valstybės iliuzija vis dar išlieka mūsų nepermatyta – taip melas egzistuoja, tiesa padiremdamas.

Ir ne tik valstybės ar politikos, visų kitų dalykų ir sričių pamatinės idėjos yra tokios primityvios, jog jei kas nors jas pasiūlytų kaip galimas priimti dabar, tai būtų išjuoktas ir išmestas pro duris. O mes gyvenam, priimam visus tuos bazinius dalykus už tikrą pinigą ir net nesustojam pagalvoti, nei iš kur jie radosi, nei kodėl – ir nematom, jog tai – tiesiog nesąmonės, neatitinkančios realybės. Mane neseniai pribloškė pavyzdys- paskaita apie grybus tyrinėjančio mokslo – mycologijos- ištakas (aut. M. Višnevskis): mokslas iš seno galvojo, jog grybai auga ten, kur trenkė žaibas. Nuo XVIa pradėta registruoti grybų rūšis – atlasuose jų iki tūkstanšio priskaičiuojama… Lynėjus manė, jog grybai priklauso prie koralų ir polipų, bet paskui pasitaisė. 1717-18 metais Paryžiuje, Akademijoje, buvo laikomasi nuomonės, jog grybai – prakeiktas daiktas, velnio sukurtas, kad trukdytų mokslininkams ir mokslui. Mat, niekam nebuvo aišku, kaip grybai randasi, kuo dauginasi, nuo ko tai priklauso…

Tūkstančius metų kiekviena gentis, tauta, kiekvienas kaimas ar vienkiemis – jų gyventojai- grybus pažinojo, atskyrė valgomus nuo medicininių, žinojo, kur, kada rasti, kada ieškoti… Bet visi šitie žmonės ir jų žinios – tamsa, primityvu! Naujai iš kiaušinio išsiritę mokslininkai – proto šviesuliai, jie tuoj visus prietarus išnaikins, ir visus visko išmokins. Tik kol kas patys nieko nežino… Iš viso, iš kur radosi žmonės, nieko nežinantys apie grybus?!… O mums pasakojama graži pasakėlė, kaip visada: 1729 metais italas P. A. Mikele – matyt iš čia mykologija ir kilus – netyčia paliko pievagrybio kepurę ant popieriaus lapo, ir po kiek laiko tokiu būdu rado – atrado! – grybų sporas, išbirusias… Koks atradimas! Kaip čia tie mokslininkai įsigudrina viską netyčia atrasti, kas žmonijai iš seno puikiausiai žinoma? Vienam obuolys turėjo ant galvos nukristi, kitas į vonią įlipo ir tūrį atrado… Grybienos su grybais nesugebėjo „surišti“ iki XIXa proto bokštai, manė, kad jinai – pavojingi pelėsiai, medžių šaknų liga. 1838 metais pagaliau įrodė (!) kad grybai ir grybiena yra viena… O galėjo neatrasti!- o kadangi mus moko ne seneliai ir močiutės, savo patirties neperduoda – priešingai, jie dabar laikomi senais kvailiais- tai galėjome ir iki šiol nežinoti! Mokykla mums juk tokias reikalingas gyvenimui ir patikimas žinias suteikia!

Ir paaiškinkit man, jei kas galit, kaip laikas, kai visos tos laukinės idėjos  gimė, apie visų karą su visais, apie tai, jog žmogus žmogui – vilkas, apie tai, jog neegzistuoja nieko, kas nėra akimi matoma – auksas yra metalas ir tiktai – kad pasaulį reikia suregistruoti, žmogų – preparuoti – nes nežinia, kaip jis sudarytas – o viskas yra mechanizmai ir veikia mechaniškai, o dievas – geriausiu atveju! – barzdotas dėdė debesyse – kaip visas tas baisus karų, marų primityvizmo įsigalėjimo laikas XIXa pabaigoje buvo paskelbtas šviesiuoju Renesansu ? Laiku, kai dabartinė mūsų kultūra užgimė iš universalių humanistų protų, tokia didi, nepralenkiama – etaloninė? Profesorius Losevas jau vos ne prieš šimtą metų yra šitą melagingą iliuziją demaskavęs, storiausioj knygoj išrašęs, koks nuopuolis atėjo su Renesansu po viduramžių žydėjimo. Tik kažkaip Renesanso šviesos iliuzijai, jo humanizmui ir kultūrai, mūsų įsitikinime tai jokios įtakos nepadarė – mokyklų programų niekas nepataisė, mums tokios korekcijos niekas neįvedė. Priešingai, trimituoja toliau apie renesansinio varianto grožį, gėrį ir teisingo kultūrinio kelio pradžią – kaip gali kas nors pasikeisti į gerą, jei pamatai ant puvėsių statyti, kuriuos mes garbinam kaip aukščiausią gėrį? Ir neatmetam, pavadinę tikruoju jų vardu?

Tarp kitko, ir inkvizicija yra iš Renesanso – tipinis to laiko išradimas. Pažangiojoje, kultūros lopšyje Florencijoje, Savonarolą pvz, ant laužo sudegino, nei nemirktelėję…

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as