Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga

Panašu, kad kūnas neduotas žmogui amžinam gyvenimui – gal seniau buvo kitaip ar kūnai buvo kitokie, bet dabar mūsų kūnas paskaičiuotas maždaug šimtui metų. Per tą laiką žmogus turėtų pereiti treniruočių kursą materialumu, ir išeiti, mirdamas, iš šito kūno tiek ūgtelėjusia dvasia, kad ji toliau galėtų sau materializuoti kūną pati, pagal reikalą. Tokius gebėjimus vadiname jau dieviškais ir jų pavyzdžių pilna mitologija: Dzeusas tai pasirodo jaučiu, tai – gulbinu, tai – aukso lietusm… Kuo jam reikia, tuo ir pasirodo, žodžiu.

Žmogus gal ir yra viso ko sutverto aukščiausia išraiška, bet ne šitoje formoje, kokioje esame dabar, ir ne su tiktai tokiom, neištreniruotom galimybėm – jam dar augti ir augti. O mes neaugam – žinoma, parazitė, okupacinė sistema padarė viską, kad kitaip ir nebūtų. Kai teritoriniai dievai irgi paliko mūsų gyvenamą žemę, jie vietoj savęs įsteigė agregorus – kad jie rinktų žmonių energiją, ir, vėlgi, iš tos pačios energijos žmones  būtų galima valdyti, riboti ir prie žemės spausti. Ką dabar vadiname magija, kažkada buvo patys natūraliausi žmogaus veiksmai – bet kurį buitinį veiksmą, kasdienybėje, darant su intencija, jis tampa magišku – juo gali užduoti, ką nori, sau ir pasauliui… Žmones taip kurdavo sau pagalbininkus, kaip, matomai, kūrėjas kažkada sukūrė mus: jei akmeniui, medžiui, upelei, skulptūrai ar paišytam atvaizdui, ar dar kam nors, duodi energiją, jis atgija, tampa vis stipresnis. O tada gali jo prašyti išpildyti tavo norus, padėti, apginti, apsaugoti…

Net kai radęsi įvairiausios religijos, uždraudė kurti stabus ir atvaizdus – cha, įdomu, kodėl? – žmonės vis tiek toliau bendravo ir su gamta, ir šventųjų atvaizdus prašė parūpinti gerą derlių, ar gerą sveikatą, ar iš viso, gerbūvį. Ir jei tie buvo ne efektyvūs ir norimo rezultato iš jų nesulaukdavo, tai tie patys prašytojai išperdavo šventojo statulą rykštėm, ar ikoną su atvaizdu paleisdavo į upę pasroviui – tegul ją kas kitas susigauna, gal jam ji tarnaus geriau… Tai dabar mes visa tai užmiršę, ir, religijų užspausti, meldžiamės meldžiamės – jokio efekto, tada dar vėl medžiamės – gal dievas labai užimtas ir negirdi… Žinoma, šiais laikais agregorai užėmę visą įmanomą erdvę, į kurį gimei ar tave įkrikštijo, tai ten jau ir sėdi. O kur dar ne religiniai agregorai – piniginis, mados ir pan. ? Toks tik skirtumas, kad nesamoningus agregoras melžia, retai ką duodamas už tai atgal, o samoningieji su agregoru bendradarbiauja. T.y. Jie nieko neprašo už dyką, viską bando gauti mainais, susitarti ar nusipirkti. Plius, samoningas žmogus agregorui iš karto vertingesnis, jis iš karto paslenkamas arčiau agregoro centro, gauna iš jo daugiau ir lengviau.

Seniau, kažkada, kiekviena giminė, kiekviena bendruomenė buvo ir stipri energetinė būtybė. Stiprinama, puoselėjama giminė atvesdavo į pasaulį sveikus, stiprius, energingus, gabius žmones, iš naujo ir iš naujo, kiekvienoj sekančioj kartoj. Protėviai anapus ir gyvieji žemėje sudarė vieną visumą, gerbė, rūpinosi, mylėjo vieni kitus.. Jei per viena gyvenimą žmogui prisiimtų uždavinių įvykdyti nepavykdavo – žmonijai vis labiau grimzdant materijoje – tai žmogus bent jau atgimdavo pas savuosius, į tas salygas ir tarp tų žmonių, kur jam tęsti ir užbaigti savą augimą kūniškame pavidale buvo lengviausia. Kodėl jūs manot, kokie nors Rotšildai ar Rokfeleriai yra karta iš kartos tokie sėkmingi, galingi ir turtingi? – jie išlaikę gimininę tradiciją, ritualus, ten vaikai gerbia tėvus, lieka šeimyniniame biznyje, tęsia tradicijas – Rotšildai iki šiol gimsta pas Rotšildus. O visų mūsų likusių giminės išardytos, protėviai pamiršti, tradicijos išjuoktos, vaikai kiekvienoje kartoje valstybės ir ideologijos sukeliami prieš tėvus, jiems galvos susukamos įvairiasiomis, atseit, jiems priklausančiomis, laisvėmis. – Ar keista, kad esame visą laiką absoliučiai valdomi ir neturime jokių galimybių priešintis?

Dar neseniai buvo madinga sakyti, kad reikia savą giminę imtis valyti, gydyti, vėl energetiškai pakrovinėti ir t.t. Bet. Kadangi chaosas visur ir viskas yra susimaišę ne tik anapus, bet ir šiapus, iš kur tu žinai, ar tu į savą, o ne kokią atsitiktinę giminę gimei? Ir kad tu vėl į ją gimsi? – čia gi daina be pabaigos gaunasi… Yra tokia protinga „vedma“ Rusijoje, tai ji sako: viskas gerai ir gražu, bet pasiskelbk, kad nuo tavęs prasideda nauja giminė. Planuok kaip tik į ją grįžti, augink ir auklėk vaikus ir anūkus taip, kad jie tave gerbtų kaip giminės pradininką, ir, kol dar gyveni, ir po to – pradėk dinastiją. Pradėk šeimos verslą ar profesiją, ar amatą, į kurį ir tau bus tikimybė didesnė, kad grįši, kaip kad grįžtama prie nebaigtų darbų, ir žinios, įgūdžiai, materialinė bazė bus ten ir tavęs lauks, o ne prapuls, ir teks viską pradėti iš naujo, kaip dabar kad kiekvieną kartą gimus būna. Apie materialinę bazę: kaupk biblioteką, meno kūrinius, kitokias kolekcijas. Pirk brangenybes, kurios bus perduodamos vaikams ir vaikaičiams – kiekviena išlikus sena giminė turi materialinę bazę, kurtą kelių ar keliolikos kartų. Jinai neišsidalinama kiekvieną kartą, dar ir susipykstant, ji puoselėjama, pildoma, ir tokiu būdu stiprėja giminė.

Kaip seniau kiekvienas aristokratas, valdantis šeimos ir giminės turtą žinojo, jog jis ne savininkas, jis yra tik laikinas valdytojas, globėjas, saugotojas… Žemę, miškus, dvarus puoselėjo, sodino, turtino ne sau – ąžuolus sodindamas, pats jų savo gyvenime šimtamečiais nematysi. Bet matys tavo vaikai! Matysi ir pats, savo vaikų anūku grįžęs, gimęs. Į tą pačią aplinką, tą pačią tradiciją, tarp tokių pat žmonių grįžtant – gimstant vėl – yra žymiai lengviau prisiminti pereitus gyvenimus, įgytus įgūdžius, susirinktą išmintį – ir galima augti toliau! Tiktai taip dar yra perspektyva, kad kažkada realiai išaugsi tiek, kad išmoksi materializuoti save pats ir daugiau priverstinai gimti nebe reikės. – koks yra baisus melas, kai sakoma, jog nieko iš šito gyvenimo, atseit, nepasiimsi… Nes pasiimsi viską, ką išmokai, ką patyrei, užsidirbai energetinių struktūrų prasme. O jei dar ir giminę puoselėjai, tai ir materialiniai turtai neprapuls, ir sveikas, energingas, talentingas gimsi…

Kad menas yra magija, žinojo visi menininkai – kaip dažnai atsitinka, ką žmogus nupaišė, apie ką parašė, taip ir pakrypsta jo gyvenimas, tokie dalykai jame ir nutinka… Ne visi esame menininkais, bet visi esame kūrėjais – privalome susikurti savo gyvenimą, nusitiesti sau kelią, vienokį ar kitokį – nes gatavo, mūsų jau laukiančio, nėra. Išauginti vaikus, sukurti namus, išpuoselėti šeimą, pratęsti giminę – už visa tai reikia imti atsakomybę, daryti, kurti pačiam… Daug kas gal pasakys, kad jis neturi galimybių, laiko, jėgų, sveikatos – bet viskas prasideda nuo intencijos, čia mes visi lygūs. Ir turtingas, ir vargšas, sveikas ir sergantis, gali norėti to paties, gali užsiduoti sau tą patį, kad tik noro būtų… O toliau vis tiek, pats stipriausias efektas yra iš „darymo nedarant“ – intenciją suformulavai ir žiūrek toliau, kokios tau galimybės ateina, nepraleisk pasitaikiusios progos, kelionės, draugystės, pasiūlytos pagalbos, knygos, idėjos. Nes viena veda prie kita, kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo, dažnai mažo žingsnio.

Ir mažas gyvenimas gali būti išstatytas labai gerai, sėkmingai, užtikrinti įgūdžių bagažą ir nepraeiti veltui. Ir tada pasižiūrai atgal, ir atrodo, kaip visa tai radosi? Negi čia aš visa tai surikiavau, išstačiau? Čia iš mano norų ir svajonių viskas taip pasidarė? – ne gyvenimas, o gryna magija pasirodo… Arba, suformulavus tiksliau, magija ir yra gyvenimo menas. Visiems prieinamas, tik toli gražu, ne visi jį naudojam. O reikėtų!

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as