Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis

J.Gervė 1998m. vasarą prie Lamos ežero toliau yra aiškinęs, jog dvasios procentą mumyse didinti būtina, bet, kadangi gamtos esame sukurti maži ir mūsų diapazonas irgi mažytis, tai ten, kur mes esam, ten ir šviesos langelis. O visur kitur energija, vibracijos, jos nėra šviesios. Todėl reikia labai sekti balansą savyje tarp energijų, ateinančių iš viršaus ir iš apačios.: kai tik kuri viena užgriebiama mūsų per smarkiai, mus išmeta iš mūsų langelio į tamsą… Todėl langelyje likti yra labai svarbu, ir, norint judėti, reikia stengtis plėsti diapazoną – didinti langelį, bet visada liekant jo viduje.

Iš viso, jis pristatė schemą, simbolizuojančia žmogaus vietą erdvės, laiko ir materijos plokštumų sankirtoje: jei tris popieriaus lapus įkirpti iki puses ir sustumti vienus į kitus tokio erdvinio plokstumų kryžiaus formoje, tai visų jų kitimosi taškas -„tiesos momentas“ ir yra ideali vieta, kur žmogus turėtų laikytis. Plokštuma, stovinti į žiurovą pločio briauna yra erdvė: moterys jos savyje turi daugiau, nes jos sukuria naują žmogų. Jos paprastai randasi tiesos momento priekyje, o vyrai, priešingai, turi moteris erdve aprūpinti, jie būna truputį nuo tiesos momento atsilikę… Laiko plokštuma kryžmina erdvės plokštumą, ją matytume visu jos ilgiu prieš mus. Ir mes praktiškai visi esame praeities pusėje, o ne susikryžiavimo centre. Tai reiškai, kad ateities kaip po tokios, mes neturim. Mes tik imam praeitį ir projektuojam ją, vis iš naujo ir iš naujo savo gyvenimo kely. O jei kalbėti apie tolimą ateiti, tai jos ne tik nėra, bet jos niekas kurti ir nesugebėtų…

Ir trečias parametras yra „aukščiau ar žemiau“ centrinio plokštumų susikirtimo taško: žemiau yra materija, aukščiau – dvasia. Ir į padebesius nuskridus yra negerai, bet dauguma esame prasmegę materijoje ir praktiškai visiems reikia stiebtis  aukštyn… Kodėl susikryžiavimo taškas yra mūsų „tiesos momentas“? – todėl kad ten susidaro hyper erdvė, ir žmogus įgija galimybę akimirksniu materializuoti bet kurią savo mintį, idėją ar planą – o dėl to, jei prisimenat, esame į šį pasaulį ir atėję… Kuo arčiau šito taško randamės – kuo tiksliau esame savyje šituos tris parametrus susikalibravę – tuo mums geriau sekasi, pildosi mūsų norai (ar mūsų baimės). Nesąmoningas žmogus kalba apie laimingą atsitiktinumą (arba nesėkmę, likimą) ir ta kalibracija jame vyksta nuo jo paties nepriklausomai – jam vis kažkas atsitinka, kas vėl, jį labiau į vieną ar kitą plokštumą „išmeta“… O kas dirba su erdvės, laiko ir materijos parametrais samoningai – tas jau daro stebuklus, visų likusių akimis žiūrint.

Labiausiai žmonėms dabar trūksta laiko sąmonės, todėl ir mūsų smegenys nedirba pilnu galingumu, ir laiku keliauti, laiką valdyti mes nesugeban, nebent atsitiktinai kažkas nutinka… Ideale energijos turi ne mus stumdyti savo veikimo lauke, bet jos turi būti mumyse, ir mes turime būti autonomiški jų atžvilgiu – reguliuoti jas, kaip panorėję. Dabar, pvz, visi esam susigrūdę praeity, o turėtų būti taip, kad vyrai laiko praeitį, o moterys – ateitį… Aišku, kad nei vyriškėjančios moterys, nei moteriški vyrai, transgenderiai ar ne, jokios erdvės, laiko ar materiją kuriančios sąmonės nei laikys, nei valdys – žala programų, kurias sutinka į pasaulį nešti tie, kurie tuo gauna galimybę iš pragaro pasprukti, yra ne paviršutinė (pasaulietinė, visuomeninė), ne, ji yra giluminė ir esminė žmogaus tolimesnio griovimo procesui.

Dar daugiau – chaosas žemėje reiškia ir chaoso danguje stiprėjimą. Gyvendami, apie mirtį nieko nežinom ir žinoti nenorim. Mirę, dvasiai išėjus iš kūno, žmonės ir visai pasimeta. Nesupranta, kas atsitiko, ką daryti, kur eiti, kas bus toliau… Apie 40 dienų dar pasitrina čia, netoli mūsų – mato, ar jos liūdima, ar jos daikteliai išsidalinami, ar ji minima su pagarba… O paskui kas? Iš principo, kad pereiti į anapusinį pasaulį, reikia „perplaukti upę“ – čia žmogus taip pasakytų… Tik ta „upė“ pilna pristatyta tinklų, gaudančių dvasias įvairiems eksperimentams. Tuos tinklus galima apeiti, jei bent kiek save dvasia sugeba koreguoti – tam galima treniruotis sapnuojant: kas sugeba sąmoningai judėti, elgtis savo sapnuose, tam lengviau ir po mirties. Taip pat pilna visokių viliotojų su draugiškais šviesiais besišypsančiais veidais, ir kiekvienas vis siūlo nuvesti, palydėti, parodyti kelią – naivi dvasia ir nueina is paskos, ir patenka į nagus nežinia kam…

Kadangi po mirties laiko nėra arba jis jaučiamas visiškai kitaip, tai gali atsitikti, jog vėliau mirusio stipri dvasia, beplaukdama upe, apsižiuūri, kad niekur nesimato jos giminaičių ar kurio nors iš artimųjų – nes sielos, būna, nuskęsta toj upėj iš karto, jei per daug materialistinės ir visai ne dvasingos – tada stipresnė dvasia, būna, neria gilyn ir arba ištraukia saviškį vėl į paviršių (ir jis gims nežinia kuo, nes iš naujo gimti visai neužsitarnavo), arba paskęsta kartu, irgi, ir jau nebe atgimsta niekad. Kitam krante pasauliai šviečia savom šviesom ir dvasias, jei jos apgaulių ir pagundų išvengė, įtraukia ten, su kuo jų vibracijos (švytėjimas sutampa). Kaip ten su tuo švytinčiu tuneliu, apie kurį visi pasakoja, kas iš klinikinės mirties grįžta? – paprastai dvasia dar keliauja savo kūne, kol jaučiasi tunelyje, ir šviesa jo gale yra dar tik išėjimas iš kūno į erdvę – nematerialinė erdvė jaučiama visai kitokia – ir tą dvasią grąžina atgal dar iki galo neišėjusią. Arba ji išeina ir jau nebe grįžta nieko papasakoti.

O per upę plaukiant, kas jei nesiorientuoja ir tik stengiasi į šviesą patekti kažkur toli matomą, tai įkrenta į skylę ir yra įtraukiamas į žemės dimensiją, ir į kokios nors moters gimdą, kad gimti ir gyventi vėl… Ir vis mažiau kas vyksta pagal planą, dažną dvasią „užneša“ ten, kur jai visai nepriklauso, ne pas tuos tėvus, ne į tą šalį.

Apie visokius eksperimentus, su žmonėmis, su jų sielomis, dvasiomis girdim jau seniai ir tai neatrodo labai įtikinama: kas eksperimentuoja, kokiu tikslu?… Kad tai suprasti, reikia žinoti, kaip buvo nuo pradžių. Tas, kas buvo mūsų žemės kūrėjas – kam autorinės teisės priklauso – jis žemė jau palikęs seniai. Panašiai, kaip dailininkas, kuriantis paveikslus vieną po kito – nutapė, pardavė ir nedažnai net ir bepagalvoja, kaip tam ar kitam jo paveikslui sekasi, ar jis į niekšiškas rankas nepakliuvo… Tai va, o mes pakliuvom – pamatę, kokia puiki žemė sukurta, į ją pradėjo lysti visi, kas gero gyvenimo už dyką norėjo, pradėjo ją dalintis, kovoti tarpusavyje – čia vis dar apie dievus kalba eina, tik dabar jau atskirų teritorijų… Ir žemę kiek kartų sugadino, ir iš žmonių mažai kas gero liko. Nes, kad žmones pavergti, priversti juos dirbti sau ar vykdyti savo valią, reikia juos padaryti panašius į save – Jahvei tas labai gerai pavyko, bet ir daugiau kas pasistengė… Pradžioje su žmonių kūnais eksperimentavo, veisė gero skonio – maitinimuisi, tvirtus – kad dirbtų, ir visokius keistus ir juokingais kūnu ar galvos kombinacijom – pasilinkminimui…

Bet, kūrėjas kiekvienam savo kūrinyje palieka dvasios dalelę, o gerame kūriny – ir visą dalį. Didžiadvasiškas žmogus – tai tas, kurio dvasia didelė, jam joks blogis ar dar kas nors nieko padaryti negali. Todėl reikia tą dvasią mažinti, mažinti, kol ji visai tik trupinukas liks… Galima bandyti nuo jos kažką nuimti, kažką priešingai, prideti – ir vis žiurėti, kaip jam gyvensis, koks jis bus. Visai sunaikinti žmogaus, kol jame bent dulkelė dvasios dar yra, neįmanoma. O kai nebe liks, tai žmogaus irgi nebe liks. – bedvasių robotų prikurti – ne problema. O žmonių tiems, kas žemė valdo, nebe reikia praktiškai jau dabar.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as