Žmogus gyvenime ir paskui. I dalis

Šventas reiškia sveikas, švarus, nesudrumstas. Baltas, šviečiantis. Praėjo toks pro šalį, ir visiems tapo geriau; prisilietei prie jo – pasveikai, susiharmonizavai – akimirksniu esi pastatytas į tokį dvasinį stovį, kuris atitiks tave idealų amžinybėje… Jeigu nenumirsi nuo tokios revoliucijos savyje, dabartinį žmonijos užterštumo laipsnį žinant. – Gal todėl patogiau prikėlinėti jau pamirusius, jiems daug nemalonumų susitaupo – čia aliuzijos į Kristų ir krikščionių laukiamą prisikėlimą atjaunėjusiuose kūnuose Paskutinio Teismo proga…

O tam tikros rūšies žmonių, kurie pasitaiso patys save, tris dienas kape pagulėję – kaip J.Golovino bobutės pasakojo – tie be niekeno pagalbos jauni žvalūs atsikelia ir nueina naują gyvenimą gyventi… Kažkada gal žmonės skirstėsi į žinančius, kaip tai padaryti ir ne. Dabar turbūt jau pirmųjų nelabai likę… O tie, kas likę, tai ne tik tokių panašių žinių, jie iš viso, neturi jokių ir nepastebi to.

Pragarą kaip degimą ugnyje, pvz. aiškiai sugalvojo krikščionys, kadangi jie jau buvo iš vandens – žuvys – ir ugnies garbinimas jiems buvo nesuprantamas… O ugnį garbinę miško žmonės, savo mirusiuosius kaip tik į upę metė, jiems vanduo perėjimą į mirtį simbolizavo. Indėnai ar Sibiro tautos tautelės savo mirusiuosius atiduodavo vėjui – kabindavo lopšiuose, guldydavo ant tarp medžių sukaltų pakylų, kad jie ten pamažu sunyktų. Ar gal žvėrys juos utilizuotų – gal todėl nebijojo mirties kankiniai už tikėjimą Romos amfitetruose, laukinių žvėrių plėšomi – tai jiems buvo teisingas būdas mirti?

Vedinėje tradicijoje irgi, statydavo mirusiems namus ir juos ten apgyvendindavo, lankydavo, bendraudavo, kol ne tik žmogų, bet ir visą tą namą pasiimdavo gamtos elementai, orai – lietūs ir vėjai. Į pakaruoklio dvasią buvo kreipiamasi dėk orų, nes ji – debesų danguje ganytoja. O civilizacijoj, miestuose pakardavo – atiduodavo vėjams – kaip tik nusikaltėlius… Geruosius kišdavo į žemę ar kavodavo į katakombas, guldydavo į rūsius, po bažnyčių grindų plytom. Mauzoliejai yra ne tik kūnų išsaugojimui – kol kūnas yra, yra ir dvasia. O aplink tą dvasią kuriasi agregoras (ar kuriamas sąmoningai), tokiu būdu valstybė, tauta, gentis ar pan. lieka suvienyta, visų energijos vektoriai ištaiko kryptį į konkretų tašką anapus.

Tada, jei egzistuoja giljotinavimas, galvos nukirtimas kaip mirties bausmė – raganoms reikdavo nukirsti galvą ir padėti kojugalyje, laidojant, kad jos neprisikeltų ir negrįžtų (raganos – tai tos, kurios žinojo, kaip prisikelti ir grįžti?), tai kažkada kažkas turėjo tikėti, kad galvos nukirtimas yra geriausias būdas išeiti anapus. Kiek šventųjų yra vaizduojami su galvomis rankose, šv. Jonui Krikštytojui, medūzai Gorgonai galvas kirto, ir jos atskirai toliau gyveno ir šnekėjo (pranašavo). Rusų bogatyriai bylynose prieidavo į žemę įaugusią galvą ir klausdavo patarimo, kurlink sukti… Kokiam tai mūšyje anglų karaliui „senos geros Anglijos“ laikais nukirto galvą, tai tas prisakė ją po Londonu užkasti ir linksmintis (be merry) – kol niekas neliūdės, viskas bus Londonui gerai, galva jį saugos. Čia įdomus momentas: liūdnumas liaudyje buvo ne tik blogas dalykas, bet ir keistas, nukrypimas nuo bendros normos. Melancholikai – malokolnyje – trenkti, ne tokie, kaip kiti (įtariu, iš čia ir molokanų sektos pavadinimas – kaip juos likusi liaudis matė)… Protestantai ir kiti knygas skaitantys – rimti -„kas susirinks žinių, susikraus liūdesį“ – jau buvo „jeres židovstvujuščich“ Ivano Rūsčiojo laikais – tiek knyginės studijos buvo žmogaus prigimčiai svetimos.

Pražūtingos jos ir dabar, nes ugdo protą, o ne dvasią. Ne veltui ankstyvos krikščionybės laikais po Galiją daugybė vaikštančių su galvom po pažaščia buvo – kad parodyti, jog tiems, kuriuos dvasia veda, protas nereikalingas. Per protą žmonės valdomi, duodant į jį vieną ar kitą žinių rinkinį nuo vaikystės. O dvasios šiapus negali suvaldyti niekas,. Todėl dvasios nereikia… Bet apie tai vėliau.

Senuose majų ar actekų miestuose, iš viso, yra įrodymų, jog ritualinį futbolą žaizdavo su galva vietoj kamuolio… O keltų šamanizme – kur riba tarp jo ir ankstyvos keltų krikščionybės? – esu skaičius, jog mirties ritualas būdavęs sukapojimas gabalais ir įvairūs panašūs nemalonumai. Dabar mums tai atrodo kaip žiaurumas. Kaip ir įvairių šventųjų patirti kankinimai. Bet, jei prisiminti mitą apie tai, jog dabartinė žmogaus forma yra iš naujo surinkta ir suklijuota šiaip ne taip į viena, kas liko iš senesnio žmogaus, kurį jo sukūrėjas, nusivylęs ir supykęs, suplėšė gabalais ir išmėtė į visas keturias puses, tai logiška tikėti – kuo, matomai, tikima ir buvo – kad dabartinį žmogų gyvenimo gale reikia sulaužyti, sukapoti, ištąsyti po visur vėl. Ir jisai tada amžinybėje susidėstys vėl į pirminį, tobulą variantą… Šamaną laidojant, jo asmeniniai daiktai sulaužomi, sugadinami, kad galėtų tarnauti savo šeimininkui anapus, o šiapus jų gyvenimas tokiu būdu irgi baigdavosi.

Dievo avinėlis – lammetje olandiškai – yra „sulaužytas, šlubas, kuprotas ir t.t.“ – „lam“… Bet tas pats žodis yra naudojamas Tibeto šventikams pavadinti Lamomis (ir visa tikėjimo rūšis „lamaizmas“)- gal iš čia legendos, kad Kristus Tibete mokinosi?… O islamas – irgi iš lamos (ir Kristų pranašu pripažįsta!) -Todėl gal luoši, akli, sergantys ir buvo laikomi esantys arčiau dievo? – „Lammen en blinden“(šlubi ir akli = neįgalūs) pas olandus yra standartinis išsireiškimas… Rusai turi dar pavadinimą „jurodlivyje“- kas pasakys, kad mes žodį „jūra“- žiūra – turim ne iš tos pačios šaknies? – Jūra yra kai „toli matosi „(žiurisi), o luošiams geriau, nei visiems kitiems matosi dievas?

Pati didžiausia painiava pavirto, kai daugybę įvairiausių buvusių tikėjimo rūšių ir porūšių, pakraipų ir sistemų, atgaline data surašė į daug maž kelias pagrindines ir į nuoseklią vystymosi raidą. Kai tokios raidos ir nuoseklumo nebuvo ir nėra… Sukildino viską iš Romos Imperijos, kai vienintelė įrodomai buvusi Romos Imperija yra „šventa katalikiškoli (t.y. Visuotinė) Romos Imperija“iš maždaug renesanso laikmečio ateinanti.  A. Tamanskis savo teorijoje labai gražiai įrodė, jog ši Imperija „visuotine“ buvo ta prasme, kad jos Panteonuose vieni šalia kitų puikiai sugyveno ar ne 60 rūšių dievai – štai jums ir antika. Popiežius buvo didysis pontifikas, tėvynės tėvas, cezaris ir t.t. ir t.p. Kai Konstantinopolį (t.y. Cargradą) užėmė busurmanai, jis su žmona bėgo į Sienos miestą (vienas iš būtent to popiežiaus vardų buvo Enėjas, iš čia „antikinė“ legenda apie Eneją ir jo žūstančią žmoną…) Vilkė, dabar puošianti Kapitolijų Romoje, yra oficialus Sienos miesto simbolis, kurį popiežius „pasiėmė“, persikraustydamas (Romos miesto herbu tada buvo vaizduojamas dramblys su bokštu ant nugaros). Avinjoną, kaip laikiną popiežiaus sostą, įrašė į istoriją tik dėl to, kad jis tuo laiku buvo oficiali bažnyčios valda…

Tokius popiežius kaip Bordžija, istorija mums pateikia kaip išimtį, kai tai buvo popiežių gyvenimo taisyklė – jie buvo ir karvedžiais (Cezaris), ir Neronais, Kaligulom, kėlė puotas, pjudė fanatikus tikėjimo kankinius laukiniais žvėrimis cirkuose savo malonumui…Jie skyrė imperatorius, kurių visada buvo keletas – kaip popiežiaus vietininkų – im perre – tėvo vardu. Bažnyčia turėjo piniginių reikalų monopolį, ji buvo stambiausias bankas ir butent iš tokios antikos visuotinės bažnyčios Kristus prekijus vaikė – ir būtent šitoks pontijus (pontifikas) Pilotas nusiplovė rankas, Kristų nuteisus mirti… Kristų pirmiau savu kankiniu turėjo protestantai (reformatoriai bankinės sistemos ir evangelistai – knygų spausdintojai…)

Kadangi oficialioji valstybės krikščionybė, kaip viena iš religijų, kildino save nuo Adomo – pirmo žmogaus – tai ir datas rašė, pradėdami nuo „anno dommini“… Kai pasauliečiai sukilo prieš apribojimą užsiimti banko, skolinimo už palūkadas ir pinigų keitimo reikalu, radosi reformacija, skilimas Katalikiškoje Romos Imperijoje, karai… Kai po to bažnyčiai prireikė atgimti – kontrarefeormacija – tai jėzuitai surašė jai naują istoriją: senoji, su puotaujančiais ir ištvirkaujančiais popiežiais pasitarnavo medžiaga antikai, popiežiams nuėmė visus kitus titulus, vardus, padarė iš viso to daugybę atskirų asmenybių. Ir Kristų užrašė, kad nukryžiavo kažkada seniai kažkas kitas – žydai, turėję piniginių reikalų monopolį – o dabar mes jį imam ant savo skydo ir „esame šventesni už Romos popiežių“

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as