Suirutė – ne senė su lazda. esminė betvarkė – žmonių galvose… ( pabaiga)

Mat valstybę kaip po tokią suorganizavo kariai, užmanę ją kaip aktyviam buvimui pasaulyje galimybes atveriančią žmonių gyvenimo formą.

Žemdirbiui, turėtojui valstybės nereikia: nei jis noriai mokesčius moka, nei jam yra skirtumas, savai ar svetimai armijai duoklę atiduoti. Kažkokiu momentu gal per daug karių tipo žmonių žuvo, jog jų vietose valstybę administruoti įsitaisė žemdirbių kastos atstovai. Ir pasaulis tampa idealia vieta turėtojams – suklesti liberalizmas, sparčiai einame prie visiško suglobalėjimo, valstybės atmiršta kaip organizacinė forma, nuosavybė – šventa.

O kol valstybės dar bent kažkiek egzistuoja, žemdirbiai administruoja jas pagal savą supratimą ir esmę iškreipę taip, jog net ir ne gaila, kad galiausiai valstybių ir nebe liks…

„Valdytojas neturi galios paneigti karaliaus sugrįžimą“, tas tiesa. Bet jis gali trukdyti bastūnui apsižiūrėti ir suprasti, jog jis karaliauti gimęs, čia Tolkyną perfrazuojant…

Senais laikais vaikas šiaip sau pats suaugusiu netapdavo. Kad suaugti, reikdavo pereiti rite de passage – vienokį ar kitokį išbandymą – dažnai pažvelgiant pavojui, mirčiai į akis. kad įgauti pasitikėjimo savimi jog išgyventi sugebės, ir kad pajusti gyvenimą iš tikro… Ir tada toliau gyventi jau ta intensyvumo gaida, kokią ekstremalioje situacijoje pavyko pasiekti.

Esame tiek praryti žemdirbių visatos, su ja susitapatinę, jog savo tradicijoje kažko panašaus nei atsimenam, nei gal net ir nebūta. Rodosi, jog šis reiškinys yra grynai medžiotojų, karių ir šiaip, primityvių gamtoj gyvenančių genčių savybė.

O pas juos kaip tik ir vyrauja nuomonė, kaip antropologai liudija, jog vaikai yra panašūs į gyvūnus: materialistai, žemiški, konkretūs, instinktų valdomi – svarbiausia jiems – išgyventi. Paauglystėje jie supažindinami su mitais, protėvių legendomis, gauna pavydžius, į ką lygiuotis, bandyti panašėti. Jiems išaiškinamos garbės, sąžinės, teisingumo sąvokos, skatinami būti drąsiais, nesavanaudiškais, svajoti, siekti gėrio… Nes suaugęs žmogus – idealus karys savo mentalitetu.

O šiandien mes auginami ir auklėjami kaip tik atvirkščiai – paauglys dar svajoja, tiki gėriu ir grožiu, siekia idealų, o sulaukęs suaugusiojo amžiaus, turi tapti realistu, nusileisti į žemę, persiimti materialiais rūpesčiais. Taip kad nėra ko stebėtis, jog mažai yra mūsų tarpe suaugusiųjų, nėra tokių pavyzdžių. netgi archetipui tokiam jau rodosi praktiškai nėra paklausos.

Gal būt daug kas esame kariais gimę, tik neturime galimybės tai sužinoti – net atsitiktinai su mirtimi susidurti ir save vis tik patikrinti, yra vis sunkiau, totaliai apsaugančioje bet ką nuo bet ko mūsų civilizacijoje: žmonės gyvena monotoniškus, pilkus, sočius gyvenimus ir rizikuoja laisvalaikiu, kvailai, beprasmiškai sporte ar pan. kad bent akimirką gyvenimo prisilietimą pajusti iš tikro. Vietoj to, kad savą gyvenimą sau prisitaikyti išdrįstų, keisti jį iš esmės.

Kariams netinka turėtojų bendras visiems užduotas standartas užsidirbti, kaupti, turtėti dėl turtėjimo. Jie mieliau pergyvena kuo daugiau įvairių patirčių, mokosi, pradeda iš naujo ir iš naujo, susipažįsta su kuo didesniu situacijų spektru – žodžiu, nevykėliai. Ir dar įtartini…

Tiesa, buvo ir magų kasta. Ir gal jau jai vėl laikas rastis? – tai būtų žmonės, kurie gali operuoti pagal aplinkybes ir poreikį, kaip kariai – gyventi akimirkoje, be ilgalaikių planų, be kasdienybės pasikartojimo, bagažu neapsikrovę… O gali – kaip žemdirbiai – kurti, statyti, pasigaminti, jei ko prisireikia sau ar bendram reikalui. Šiandieną lankstūs žmonės turi daugiau ir daugiau pranašumo prieš stabilius, turto prie žemės pririštus.

magas atskiria, jog diskusijose su šeima ar draugais kategoriškumui vietos nėra, jog tai – bendro vidurkio paieškos teritorija; bet, iškilus pavojui, jį irgi atpažįsta: supranta, kada svarbu ir reikia kautis bekompromisiškai, yra pasiruošęs susikauti su bet kuo, ką gyvenimas beatneštų.

Žemdirbių mentaliteto persiėmusioje visuomenėje kariai daro, ką gali. bet nemato, jog jei karių suorganizuotame pasaulyje turėtojams buvo paskirta vieta, tai kariams, jų būčiai, turėtojų perimtame pasaulyje vietos nėra. Jie tik gali žūti už eilinį turėtojų turto perdalijimą Todėl karaliaus vieton grįš, manau, nebe karys, bet magas.

O apie mirtį dar: gyvūnai dvesia, jei teisingą žodį panaudoti, jų galui įvardinti; žemdirbį mirtis pagriebia, iš nugaros prislinkus, ir nusineša – jis nemato jos ateinant, nenori žinoti jos veido… Turėtojai, kaip sakoma, iš žemės dulkių gimę, į žemę atgal ir sugrįžta. Miršta tik žmogus – karys, nes savą mirtį žmogui dar reikia užsitarnauti, pragyventi gyvenimą jos linkui, ją subrandinti. Kaip gyvas pasijunti, mirties artumą suvokdamas, taip, gyvenimą gyvai nugyvenus, miršti, kaip priklauso.

Dievai, pvz, mirties neturi – matosi, jog jie – žemdirbių sąmonės kūrinys, nes nemirtingumas – turėtojų svajonė.

Žmogus turėtų kaip tik didžiuotis, jog jo galioje pažinti abi puses, abu absoliučiai skirtingus būvius – gyvenimą ir mirtį – atviromis akimis, sąmoningai.

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as