Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (I dalis)

Jeigu žinios tavo galvoje atitinka realybę pasaulyje, tu žinai, kas esi, kur tavo vieta ir kaip tau gyventi. O jeigu neatitinka? – tada gyvenimą pragyvensi, pasaulį aukštyn kojom versdamas, kad jis betvarkę tavo galvoje atitiktų. pasižiūrėjus į situaciją aplinkui, antrasis variantas vyrauja.

Mes žinom visko ir daug, bet, tam tikrame lygyje tai yra vienos rūšies žinios, pagal kurias neatrodo, kad pasaulis sėkmingai veiktų… Alternatyva būtų žinios, kitokios iš esmės – o kaip tik tokio pasirinkimo ir neturime, rinkdamiesi, kaip visada iš vis daugiau to paties…

Buvo toks italas filosofas Wilfredo Pareto, sociologas, sukūręs teoriją apie mases ir elito cirkuliaciją. jam nepasisekė, kad Musolinis jo mokslu žavėjosi, todėl XXa antroj pusėj jį nurašė fašistiniu pretekstu. O iš tikro nepasisekė mums, nes, manau, jis labai įdomiai visuomeninės sanklodos esmę išdėstė, o mums apie tai nepranešta, taip pavadinkim.

Pirmiausia, jis sukūrė alternatyvą marksizmui, visur įžiūrėjusį kovą ir prieštaravimus tarp klasių. W.Pareto teigė priešingai, bet kuri visuomenė bet kuriame etape siekia harmonijos. Vystymosi nėra, yra pastovus balansavimasis. Grupė neomakiavelistų, toliau šitą teoriją vystydami, teigia, jog bet kuris istorijos momentas yra momentas elitų cirkuliacijos procese. Nesvarbu, apie monarchiją ar apie demokratiją šnekam, jos visada linksta į stabilumą.

Ir visos yra sudarytos vienodai: elitai viršuje, masės – apačioje.

Elitai yra visada vardiklis, turinį suteikiantis elementas, aktyviausioji visuomenės dalis. Jų yra keli tipai: Eltas – tie, kurie dabar valdžioje; kontrelitas – gali ir nori valdyti, žino, kaip, bet dabar neturi tam galimybių – reali opozicija; antielitas – kategorija, kuri visada prieš valdžią, mielai ją verčia, progai pasitaikius, bet patys valdyti neturi ambicijų, nesugeba ir nenori. tai gali būti tiek inteligencija, tiek kriminalinis pasaulis, anarchistai ir pan.

Kiekvienoje visuomenėje vyksta elitų judėjimas. Revoliucija įvyksta, kai reali opozicija pasiremia visada nepatenkintu kontraelitu, ateina į valdžią, ir imasi valdyti, pastarajam net nepadėkoję ir skolingi nesijausdami… Norint revoliucijos išvengti, valdantis elitas turėtų išlikti atsinaujinantis, lankstus, gyvybingas – pastoviai priimti į savo gretas naujus narius, naujas idėjas iš realios opozicijos – antielito stovyklos…Bet pastarasis variantas nėra dažnas – valdžia linkusi užsikonservuoti, priaugti prie savo kėdžių.

Idėjos elitų rotacijoje jokios reikšmės neturi – jos gali būti religinės, ekonominės, ideologinės – jos visada bus tik priedanga valdžiai perimti. O masės jų vis tiek nesupranta. Kol į jų privatų pasaulį ir išgyvenimo interesą nesikėsinama, jos nesiskaito. Dar daugiau. Masių visame šitame politiniame vyksme nėra ir būti negali.

Nes masės miega ir jas tokiomis ir reikia palikti. Jie neturi nei žinių, nei intereso, juos domina jų konkretus artimiausias pasaulis – šeima, giminė… Klanas, gentis, tauta jau gali būti jiems per daug ir nejaudinti. Jiems rodomi spektakliai – duonos ir žaidimų – ir jie vegetuoja, laimingi. Masėmis gimstama, ne tampama.

Jei masėje gimė žmogus, kuris yra ne masės mentaliteto, jis savaime gravituoja prie kontraelito… Arba prie anti – bohema, kriminalinis pasaulis…

Realistinėje politikoje nacionalinis elitas savo interesus tapatina su tautos ir valstybės interesais – kas gerai jiems, tas gerai ir valstybei, naudojasi valstybės rezervais, žmones įskaitant, savo interesams įgyvendinti, ir mes dar turėtume džiaugtis, tokią valdžią – tokį elitą – turėdami. Nes alternatyva yra elitas, į valdžią atėjęs, svetimos – didesnės – valdžios paremtas ir vykdo jos interesus savo valdomos teritorijos resursų ir interesų sąskaita… Gal todėl marksizmas teigia, jog nacionalinių elitų nebūna, jog visi jie visada internacionaliniai.

Šiek tiek vilties teikia trijų kartų įstatymas – taisyklė, kad jei senelis buvo karštas revoliucionierius, sūnus jau bus tik konservatyvus grybas, besistengiantis išlaikyti bent jau tai, kas yra iškovota, o anūkas jau bus pridurkas, palikimu nesirūpinantis geriausiu atveju, o ne – tai aktyviai jį griaunantis… Ir tokiems tėvams tada, tikriausiai, vėl aistringas, motyvuotas vaikas gims, kuris vėl turės noro daryti tvarką pasaulyje.

Pagalvojus apie įvairius pasaulio istorijos periodus, apie Lietuvos istoriją, ypač neseną, vaizdas netikėtai nepraskaidrėja, tokios teorijos fone – kažkaip suprantamiau, kas kodėl ir kaip vyksta, mums čia pat po nosim, ir į ką žiūrim aklomis akimis…

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as