Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (IV dalis)

Sugalvota sistema dar nebuvo tokia bloga: atiduodi dievams perdirbti visą savo negatyvą – jei jau pats to nesugebi – ir laimingas numirdavai, ir laimingas vėl sau gimdavai… Ir jokių pragarų tau, ir dievai pavalgę. Tik, tada per ilgesnį laiką dievų jau nebe reikėtų: jie turėtų atmirti, kai žala, buvusi padaryta energetikai, tokiu būdu bus išvalyta ir sutvarkyta… O kartą atsiradę, savanoriškai pasitraukti nenori niekas – ima trūkti blogos energijos maistui, tai reikia patvarkyti viską Žemėje taip, kad jos niekad netrūktų, kad blogio visada būtų, blogų emocijų, negatyvo, kančios ne mažėtų, bet. geriausiai tai kad daugėtų…

Nes iš seno Žemės žmonių visuomenėje blogio nebuvo, buvo gėris ir mažesnis gėris, nebuvo pastovios vertybių hierarchijos – viskas galėjo būti naudinga, arba, iš kurios pusės pažiūrėti… Bet žmonėms tai netrukdė, nes jie tada dar turėjo moralinį kompasą savyje, matė visa ko esmę, o ne sprendė tik pagal išorę. O ką turim dabar? – blogį gryną ir mažesnį blogį… Liberalai dar paskelbė ir visas vertybes lygiavertėmis, tuo sugriaudami išorinę hierarchiją – žmonės visai nebe turi į ką orientuotis, radosi chaosas – drumstas vanduo, kur išmatos plaukioja paviršiuje…Esame jau įstumti į situaciją, kai ne tik moralinių vertybių skalės nebėra, bet moralinių vertybių nebėra kaip po tokių iš viso – moralės egzistavimo atsisakyta. dar vienas sistemos sudėtingumo sluoksnis nuimtas ir sunaikintas.

Sudėtingi žmonės vis dar gimsta. Jie supaprastėja, suplokštėja, kai auga, nevystomi kaip reikiant, kai su  jais žaidžiami tik nieko nereiškiantys žaidimėliai, žadinami tiktai norai vartojimui. Nenaudojamos neuronų jungtys atmiršta milijonais, liekama su vienu dviem gerai mokyklos suole pravažinėtais smegenų maršrutais. Suaugusiųjų, jau supaprastintų iki žolės lygio, nuomone, vaikas yra baltas lapas ne ta prasme, kad jis imlus visa kam, bet jau ta prasme, kad tuščias. Ir kad užteks jame kelias primityvias varneles užrašyti… Prisiminkit patys, kai buvote vaikai, koks sudėtingas buvo jūsų pasaulis! Ir tik maža jo dalis buvo fizinėje, jus supančioje, materijoje: prisiminkit, kaip svajodavot, fantazuodavot, žaisdavot mintyse su įsivaizduojamais draugais, matėt ir girdėjot, kas suaugusiems jau nebe matoma ir nebe girdima. Laikraščių rutulys galėjo virsti futbolo kamuoliu, pienės žiedas – princese… Kokios didelės buvo svajonės ir visai neatrodė neįmanomos. Nes vaikas ne žaidžia, vaikas taip gyvena.

Labai rimtai, su skausmu ir džiaugsmu, jausdamasis atsakingas, galėdamas prisiimti kaltę ar gėdintis, netgi ir už kitus… Tai čia suaugusiems atrodo, kad vaikas žaidžia lengvai, laisvai ir be rūpesčių. Tiksliau, suaugęs, toks, koks jis yra dabar, taip žaistų, jei galėtų į vaikystę grįžti, jau supaprastintas iki minimumo, manantis, jog vaiko pasauliai, užsiėmimai ir svajonės yra nesvarbu, neturi esminės vertės ar reikšmės, kaip, ką , kur ar su kuo bežaistų… Kai, tuo tarpu, vaikui visas jo pasaulis, materialus ir nematerialus, yra vienodai realus, svarbus ir viską lemiantis.

Dar daugiau, kai XXa viduryje atsirado teorija, jog žmogus yra gimęs žaisti, gyventi žaisdamas, būti laimingas žaidime, kaip vaikas (Huizinga „Homo ludus“), tai turėta omenyje, kad žmogus turi neprarasti rimto vaikiško požiūrio į visus galimus pasaulius, branginti svajones, rimtai elgtis su fantazija ir pan. Ta teorija tikrai neturėjo omenyje, jog vaikystę reikia oficialiai supaprastinti iki tokio paprastumo, kokią ją mato plokštuminiai suaugusieji, ir žmones nebe skatinti iš tos vaikystės išaugti – tegu pragyvena taip ir visą gyvenimą su plikais pilvais, be riaukšlęlių ir kompiuterinius žaidimus žaisdami… Ir tegu jiems viskas būna nesvarbu, nes jais – vaikais – bus pasirūpinta valstybės ar jos instancijų.

Jei bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė rojus Žemėje, būtent iš tikrojo vaikiško matymo taško žiūrint, galima bandyti tą situaciją atkurti: Žemėje nebuvo laiko – pastovi drėgna šiluma atmosferoje, kur šviesa prkilausė ne nuo Saulės -žmonės švietė iš vidaus pats sau kiekvienas – Saules nesimatė, nebuvo metų laikų, nebuvo dienos ir nakties, nebuvo dalijimosi į materialinį ir kitus, įsivaizduojamus, sapnuojamus pasaulius… Nebuvo senėjimo, buvo gyvenama labai ilgai ir lengvai… Kai situacija pasikeitė, dingo šiltas drėgnas apsauginis planetos sluoksnis, šviesai skleisti buvo pakabintas šviesulys – saulė, viskas sumažėjo, apsunko, radosi temperatūros pokyčiai, dvasiai tapo labai sunkus kūno kalėjimas, ji turi kasnakt išeiti pasikrauti į nematerialius pasaulius, kad atlaikytų… Mirusius, kurių sparčiai radosi vis daugiau, laidodavo aplink koplyčias (vėliau, kai radosi bažnyčios – perstatytos į didesnes koplyčios, buvo laidojama jų viduje arba po jomis) – mirusiųjų namai, jose buvo skaičiuojamas laikas – skaitomos maldos („Book of Hours“) prie žvakės šviesos, ir, tokiu būdu žinoma, kiek praėjo laiko, kuri valanda… Įdomiai gaunasi, kad laikas, kurio mirtyje nėra, skaičiuojamas mirusiųjų namuose. Bet, jis skaičiuojamas ne mirusiems, o gyviesiems.

Tiksliau, iš mirusiųjų – ir jau amžinai gyvų – taško žiūrint, mes esame mirusieji – mirtingi – kol gyvenam… Mums skaičiuojamos valandos, kiek iki amžino gyvenimo pradžios dar likę…

Kažkaip reikia sugalvoti, kaip šitą dichotomiją galima būtų vėl sujungti į vieną, kaip gyventi nesenstant, į gyvenimo galą iš visų jėgų nebėgant. Kodėl rojaus sodai žaliuoja ten, o ne čia… Kodėl iš viso, egzistuoja „ten“ ir „čia“ ir vieni kitiems numirusiais atrodom?

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as