Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (V dalis, paskutinė)

Kaip Jonas Gervė aiškino esant sudarytą mūsų materialinį pasaulį ? – o gi įsivaizduokim save viduryje, kaip sąveikos aikštelę, o aplinkui sugrupuotus dar penkis skirtingus, žymiai mažiau stabilius, bet besistengiančius prasiskverbti į centrą, kad ten įgyti formą, realizuotis, pasaulius: gyvenimo energijos, judesio pasaulis, iš kurio eina augimas, vystymasis, atsinaujinimas, kaita… Dvasinis kūrybos pasaulis, kur gyvena tobulos idėjos ir iš kur jos imasi įgyvendinimui; Sąmonės erdvė, iš kur ateina tvirtumas visam kam, galimybė užsifiksuoti, būti, išlikti; Zoopasaulis, iš kur ateina gyvūniškumas, instinktai, noras bet kokia kaina išlikti, naudojant, kitų sąskaita, žudant, vagiant, apgaunat – nesvarbu… Ir dar yra Stebuklingas pasaulis, iš kur ateina akimirksninė bet ko realizacija, reikalinga procesui ‘panorėjau ir atsirado“… Dėl aiškumo gal net reiktų nusipiešti visa tai kaip schemą.

Žmogus viduryje pastatytas tam, kad visus tuos penkis likusius pasaulius savyje derintų, jų pasireiškimą normuotų, kontroliuotų, harmonizuotų – kaip alchemistas koks, kasdien iš naujo, pagal reikalą, rinktųsi sudedamas dalis, kiek kokios reikia. Tai čia teorijoj, toks užmanymas.

Dabar gi, realiai, kiekvienas tų pasaulių gyvena savo galva, kas stipresnis ar energingesnis, tas daugiau į mūsų centrinę vietą įlindęs ir labiau įsigalėjęs… Stebuklų pasaulis atitolęs, juo nebe tikima, dvasią ir kūrimą irgi jau į šoną nustūmę, jų nebe reikia, erdvės, kurioje gyvenam, stabilumas, materialumas jau irgi su klaustuku, nes virtualumas spaudžiasi į priekį… Likę du energingiausieji – gyvenimo judėjimas ir zoopasaulio instinktai, jie aktyviausiai pas mus ir reiškiasi. Tiksliau, tai požymis, kad pas mus įsivyravę ir situaciją valdo ne žmonės, o dievai ar parazitai…

Dievai jau yra taip ilgai nebe pasireiškę materialiniame pasaulyje, kad jų patirtis, palyginus su žmonių, yra tolygi gyvūno ar netgi tiktai augalo- zoopasaulyje jų prado ir reikia ieškoti. Kai jie į materiją skverbiasi per stebuklingą pasaulį, tai vadinami dievais – iš jų kartais ateina įvairios neįtikėtinos malonės… Stebuklai. Bet, tai jau išėję iš mados… Dvasios egzistavimą oficialiai panaikinus, ir, sąmonės erdvės tvirtumą bagatalizuojant, zoolodiniam  principui atsiranda laisvas kelias į mūsų pasaulį įeiti per greitį, augimą, progresą, suvartojimą, instinktų suabsoliutinimą, žmogaus prilyginimą gyvūnui – tada juos jau galima vadinti parazitais… Nors, pradas tai vienas ir tas pats.

Kur yra žmogus, tada, jei pasaulio centre jo vieta laisva? – o gi dažniausiai prasmegęs viename iš mus supančių pasaulių, visiškai nesupranta, kur esąs ir kodėl jam gyvenimas nesigyvena. Vienas tik bėga bėga, tik greitai greitai ir daugiau nieko. Kitas vis galvoja apie viską, bet, ne tik nieko nedaro, bet ir jaučiasi situacijoje nepajudinamai, be išeities užstrigęs – tokiems ir pasaulis atrodo be vilties pasikeisti – o iš tikro jie sėdi sąmonės erdvėj ir jos tvirtumas todėl tapęs toks, jog jaučiasi kaip akmenyje įmūryti. Tokiems reiktų imtis kūrybos, kad ir koks beprasmiškas tas veiksmas atrodytų, bet per dvasią, galiausiai, galima išeiti į judėjimą… Stebuklų pasaulis – labai stresinė būsena, į kurią įkrentam trumpam, kai reikia gelbėtis ar gelbėti kitą – ten kas panorėta, pildosi, tik pačiam ten nereikia likti…Ir iš dievų stebuklų nesitikėti. O visokie aiškiariagiai, ekstrasensai ir pan. publika labai greitai išsieikvoja ir numiršta, tam pasaulyje būdami pastoviai.

Kūrėjas yra žmogus, kuris kuria savą gyvenimą, tokį, koks jam jaučiasi geras – paima, ko jam reikia, naudoja sudedamas dalis pagal paskirtį… Zoopasaulis, tikriausiai, geriausiai naudotinas gynybai… Kai tokios prisireikia. Visi turėtume branginti, ką kuriame ir gyvename, ir lengvai to neatiduoti.

Sąmonė turėtų likti tvirta – gyventi reikia per materiją, realiai, daryti, vartoti, gaminti, kurti realius dalykus, iš materijos, materialiomis priemonėmis – virtualumą reiktų apriboti iki minimumo. Ir stiprinti savą dvasią, tada parazitai nepraeis ir negalės materializuotis į gyvenimą…

Kūnas yra mūsų kūnas. Čia aišku. O sąmonė yra tai, kas laiko jį vienoj formoj, vienam gabale – jinai yra jo tvirtumas… Erdvės tvirtumas kūno vietoje ir formoje.. Ir dvasia yra tarpininkas tarp jų abejų. Tos visumos tolimesnis vystytojas ir kūrėjas.. Tai kai dvasios nėra, arba ji prarandama, arba jos atsisakyta, nes ji neegzistuojanti, tai ryšys tarp fizikos ir sąmonės išnyksta. Kūnas ima griūti, sąmonės tvirtumo nebe laikomas, o sąmonė, vėlgi, tada virtualizuojama, išretinama, išsklaidoma visokiais būdais… Kad kūnas – fizika – suirtų dar greičiau?

Naujumas, gyvenimas, judėjimas ateina mums kasdien maždaug 12 procentų nuo visos energijos – žmogus tinkamas mažiems žingsniams ir palaipsnėms permainoms – ir ją reikia panaudoti kiekvieną dieną pagal paskirtį – išeiti iš įprastinės komforto zonos, mokytis naujų įgūdžių, įgyti naujų patirčių, rizikuoti, nekreipiant dėmesio, jei nepasiseka ar tau atsakoma… Tada žmogus stato gyvenimą, stato save, vystosi dvasioje, ir pasaulis yra toks, koks ir turi būti.

Naujumui nenaudojama gyvenimo ir judėjimo energija ima griauti arba tai, kas žmogaus gyvenime jau pastatyta, arba patį žmogų – dabar dažniau patį žmogų, pasireikšdama visokių ligų forma, nes retas kas kažką gyvenime dar pastatęs pats… Griaunamas tol, kol jam ateina galas. ..

Kaip sakoma, kritimą pakeisti į skrydį aukštyn – išeiti iš suktuko – galima tik rankiniu valdymu, sąmoningai. Programoje mums toks veiksmas automatiškai neužprogramuotas. Tokia realybė.

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as