Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (III dalis)

Prisiminkim pasakymą, jog žuvys vandens dar niekada neatrado. Taip ir žmogus, kuriam begalybė dalykų gali būti blogai – tiek fizinėj sveikatoj, tiek dvasinėj – jis eis per gyvenimą visas perkreiptas, susikūprinęs, pastoviam psichiniam skausme ir – paradoksas! – visiškai savęs tokiu nematys ir savęs tokio nepažins. Viena tiktai, ko jis norės – nesąmoningai – tai tik kad viskas kuo greičiau, greičiau… Kad greičiau tas gyvenimas praeitų, ir jo kančia, nors ir tik nesąmoningai jaučiama, pasibaigtų. Tai šitie žmonės vis garsiau teisės į eutanaziją, paremtos tik pavargimo nuo gyvenimo priežastimi, reikalauja… Tokia pabaiga yra tų, kurie iš esmės netiki, jog žmogus gali kažką pats susitvarkyti savo gyvenime, todėl garsiausiai ir šūkauja apie kažkokias žmogui vis tik priklausančias teises savo gyvenimą pabaigti, pvz. – net ir jas jiems kažkas iš šalies, įstatymu, turi duoti.

Tai yra žmonės, įtikinti ir įtikėję, jog egzistuoja lemtis, kurios negalima pakeisti, kad žmogus psichologinę nelaimių ir ligų naštą turi vilkti pats, kad tai – jo bausmė, ar paskirtis, ar užtarnautas atlygis… Žodžiu, jų pasaulis yra aukštyn kojom: ką reiktų dievams atiduoti, jeigu jie tokie jau yra, ir pamiršti, išsilaisvinti, tai tas neatiduodama; o kuo reiktų užsiimti patiems – gyvenimu – ten laukiama malonių iš kitur. Ir, kol situacija beviltiška, kaip minėjau, žmogus ligotu net ir nepasijunta, nemato, jog kažkas su juo blogai… Ligos suvokimas atsiranda tik tuo atveju, kai žmogui yra bent kokia galimybė pasveikti ir laimingai gyventi toliau: jis turi resursų – energijos, valios, postūmį ta galimybe pasinaudoti.

Nes tam, kuris jų neturi, tai kokia prasmė rodyti, kaip giliai nesveikatoje jis prasmegęs, ar kiek mažai jam likę? – Jis, iš išgąsčio, numirs dar greičiau… O kuo toliau sveiksta tas, kas sveiksta, tuo aiškiau jam atgalinėje perspektyvoje pasirodo, kokia baisi situacija yra buvus. Tada žmogų irgi apima siaubas ir išgąstis, bet tai jau jam nebe gali niekuo pakenkti, tai irgi, tiesiog reikia pragyventi.

Kas iš mūsų domisi (alternatyvia) istorija ar ieško atsakymų, kaip prieita iki tokio gyvenimo, kokį gyvename, sutaria, jog žmonijai yra padaryta kažkas labai negero: vieni tiki, kad tai įvyko 20 000 matų atgal, kiti sako, jog  7 -8 tūkstančiai. Yra realiai istoriją pradedančių skaičiuoti nuo XIIa. ar nuo maždaug XVIa…  Nemažai sutaria, jog antikinis pasaulis truko iki XVIIIa. kurio pabaigoje jis žuvo: potvynis (an tika- prieš tvaninis), atominis ginklas, užpuolimas iš kosmoso ar viskas kartu. Ir, nuo XIXa. vidurio gyvename pasaulyje, kurį turime dabar… Pastebėkit, visada lemiami įvykiai nukeliami į praeitį – iš toli žiūrint, atrodo mažesni, ne tokie siaubingi, ir priimtini, nes jau įvykę, jau nieko nebe galima pakeisti.

Yra tokia Sandra Rimskaja, kuri laikoma išprotėjusia (kol kas?), nes teigia, jog karas pasaulyje kaip tik nuo XIXa vidurio ir  prasidėjęs, aktyviai vyko iki XXa vidurio, ir jame žemiški žmonės, parazitų inspiruoti, laimėjo prieš kosminius žmones, kurie geriau pasitraukė iš planetos, negu ją sunaikino lemiamuose mūšiuose su kosminių ginklų panaudojimu… To pasekoje išeitų, jog istorija, kokia mums mokyklose dėstyta, yra absoliutus išgalvojimas, jokio ryšio su realybe neturintis, bet čia kita tema…

Rachmanų (ordino) tradicija teigia dar ekstremaliau – jog pasaulis ir žmonija griaunami dabar, kad trūkstami žemynai nuskendę ne kažkada, bet iškasti į karjerus ir užleisti vandeniu XX amžiuje… Kad Kristus, kosminis žmogus, dar net XXa. gale bandęs įkalbėti pasaulio galinguosius ateiti į protą, bet jam nepavykę; todėl jis, galiausiai, nusispjovė į visą šitą reikalą ir paliko Žemę prapulčiai… Ir pasaulis dar vis laikosi tik todėl, kad keletas sugebančiųjų pakelti šitos tiesos žinojimą, jį laiko, perėmę valdymą kiek įmanoma: jie ir sudaro atsvarą nemąstančioms masėms, savo valią atidavusioms parazitams, ir noriai bėgančioms susinaikinimo linkui, kuo greičiau, tuo geriau… – Įsivaizduok, kokios pasekmės, jei pripažinti tai kaip tiesą! – Reiktų gi tą pačią akimirką prisiimti atsakomybę už Žemės likimą, susivokti, kas joje gerieji, o kas priešai, apsižiūrėti, kur visoje toje situacijoje stovi tu… Ir to būtų norima iš žmogaus, kuris jau ir už savo paties gyvenimą atsakomybės nešti nenori, globos, apsaugos ir kitokių malonių iš kitur tikisi.

Gera žinia yra ta, jog labai išsigandęs žmogus žino, kaip sustabdyti, ar, bent jau pakankamai sulėtinti, laiką instinktyviai – automatiškai išsilenkia posūkyje, spėja perjungti, pagauti, suprasti, ką reiktų daryti, ir spėja tai padaryti… Taip pat ir su psichologiniu šoku  teisybę suvokus. Nors, ir sąmoningai galima priimti sprendimą, kai reikia laiko susigaudyti situacijoje, ar prie jos prisitaikyti, persirikiuoti, kad gyventi toliau: laiko yra tiek, kiek reikia; niekur nepavėluosi, jei būsi priėmęs sprendimą visur atsirasti laiku.

Žinoma, geriau tiesos žinojimo talpas, sugebėjimą ją aprėpti, plėsti, nenuilstamai, nesustojant, visą gyvenimą. Nes, pats tas procesas  savaime nevyksta. O, jei gyvenimą nugyventi, šio proceso savyje nevykdant, tai nuo mirties momento, tiesa pasirodys visa ir vienu kartu, ir ims malti tave, draskydama gabalais visus melus, kuriais gyvenai, ir iš kurių tavo pasaulis buvo pastatytas… Ir nebe turėsi galimybės prisitaikyti ar adekvačiai pasikeisti – tai ir vadinama pragaru ( arba sudegimu tiesos ugnyje).

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as