Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti. (II dalis)

Marija, kaip ją suprantam dabar, yra surinktinis personažas. Viena pagrindinių jos šaknų iš seno buvo Mara… Marios kaip mirusiųjų, užlietų, paskendusiųjų ar laidotų vandeny, buveinė – žuvys ir žuvusieji irgi labai įdomus tos pačios šaknies panaudojimas – maras, kaip mirtina liga, epidemija… Žmogus jos rankose, vėliau – vaikelis, kūdikis, ne ką tik gimęs – todėl ji ir yra nekalta mergelė – bet miręs?… Mirusiųjų kūdikėlių globėja, prižiūrinti jų kapelius. Gimdyvės ir motinos galėjo jai patikėti savo vaikus ir toliau gyventi, sielvarto nepalaužtos, toliau gimdyti ir auginti kitus – likusius gyvus – vaikus. Nes mirusiųjų būdavo ne netenkama, jie pereidavo į kitas, patikimas ir mylinčias rankas – tokia yra, pva, frau Holos (holly – šventa) funkcija germanų mitologijoj… Taip pat, melsdamiesi, žmonės atiduodavo Marijai ligas, kitus skausmus ir rūpesčius.

Kristaus įvaizdis uždėtas ant Rūpintojėlio, žymiai senesnio dieviško įvaizdžio, ir atrodo, kad jis mumis rūpinasi.

Kai iš seniau Rūpintojėlis buvęs tam, kad jam atiduotum rūpesčius, o tau tada palengvės, ir tu galėsi laimingai gyventi toliau. Netgi šventam rašte išlikę šito principo atšvaitų, kur gėlė gyvena, visus rūpesčius dievui patikėjus, žydi sau laiminga… Bažnyčia yra vieta palikti sunkiai, negatyviai energijai, todėl iš jos išėjus, žmogui palengvėja… O gyvenimo gyvenimu, laime, džiaugsmu, norų išsipildymu žmogui reikia rūpintis pačiam, tam jis ir kūrėjas.

Kelioninėse koplyčiose, kuriomis nusėta visa Europa ir kurios yra seniausia bažnyčių forma – jos yra visos skirtos Marijai, keliauninkus vedančiai Kelrodei Žvaigždei, tiek ant žemės, tiek, o gal net ypač, keliaujant per vandenis – mirusiųjų karalystę – žmonės susitardavo su mirtimi, jai paaukodavo, atsipirkdavo, ir, nieko nebe bijodami, laimingai keliaudavo toliau… Dabar daug tokių koplyčių, o ir paverstų bažnyčiomis, yra pačios savaime tapę piligrimų ir procesijų tikslu. Tik teisingiau ten būtų ne prašyti sveikatos, bet palikti, atiduoti ligas…

Prisiminkim, kad mirtis ir amžinas gyvenimas yra tas pats: žmogus ėmė degraduoti, kai ne tik savo mirtį, bet ir savo gyvenimą ėmė patikėti dievams.

Aš ne katalikybės specialistė, bet, kiek žinau, Lietuvą Marijos žeme vadina todėl, jog ją, viešai ir iškilmingai, vyskupai ir tikintieji yra paaukoję Marijai – atidavę jos valiai. Ir, netgi, du kartus! – tai ar reikia stebėtis, kad miršta tauta, nyksta, nenori būti savimi ir savoj žemėj… Ir bėga iš jos, kas bent kiek dar gyventi nori – jei ji mirties o ne gyvenimo vieta paprašyta būti, tai tokia ir yra?

Šventam rašte rašyta, jog pirma dangus buvo sukurtas, o tik paskui Žemė: kosminis žmogus visada buvo ir bus pirminis, o Žemėje gyvenantis variantas – jau ėmęs vienaip ar kitaip degraduoti… Nes materija yra labai stipri, Ja persiėmus, pa;aopsniui prarandamas ryšys (dvasinis) su kosmosu. Iš viso, prarandama dvasia. Ir tada jau degradacijai kliūčių nėra, ką dabar pasaulyje ir matome.

Laikas nuo laiko tenka išgirsti diskusijas apie tai, ar reikėta naikinti princeses grobiančius drakonus, ar, drakonai kaip tik yra princesių galios šaltinis.? -Tai, manau, irgi yra šneka apie tą patį: daugiarankiai, daugiagalviai dievai Žemėje sugyvena su žmonių moterimis, ir, jų sūnūs, jau tik pusiau žmonės (semi), vėliau užima tėvų vietas valdovų sostuose, ir naudojasi Žeme, kaip sau natūraliai priklausančia tėvonija…

Kai, kažkokiu momentu, į Žemę vėl užsuko, kosminiai žmonės iš kažkur kitur Visatoje, tai jie už galvų susiėmė – ką daryti?! Pirmiausiai jie, vaizduojami kaip angelai, nes atskridę, iškapojo drakonus.,, Paskui ėmė budinti iš degradacijos miego žmones – ėmė naikinti religijos įtaką, įvedė visuotinį ir privalomą švietimą – vystymąsi. Tai tie, kas dar žmonės, tie ir vystosi, dvasiniu lobynu naudodamiesi, mąsto, kuria, stengiasi augti, suprasti… O kurie ar giliau įmigę, ar jau tik pusiau žmonės, tiems švietimas mažai ką gero atnešė – rezultate jie archaika su išmaniais telefonais gavosi. Juos valdo, kreipia, pergrupuoja, manipuliuoja, kam tik reikia ir kas netingi… Ir atotrūkis tarp šių dvejų grupių vis didėja: vieni sugeba realybės vis daugiau pamatyti ir suvokti, o kiti kovoja už tai, kad galėtų toliau miegoti netrukdomi.

Jie rėkia apie savo teises, bet neturi supratimo apie kartu su jomis ateinančią atsakomybę. Sąžinės jie irgi nepažįsta, nuo kaltės ar gėdos pilnai išsivadavę, jei kada tokias dar turėję… Rachmanų tradicija gražiai , metaforos pagalba, apie tai paaiškina: jei esi žmogus nuo Visatos medžio, vaisius nuo kosminių jo šakų, tau visi šie dalykai su syvais ir yra atėję, tu gimdamas jau atsinešei… O jei esi vaisius tik nuo šakų, sukurtas tik šioje Žemėje, o tos šakos su Kosmoso medžiu, su Visata ryšio neturi – tiesiog, yra vietinis, žemiškas produktas – tai tau jokie dvasiniai, moraliniai ar etiniai syvai ir neateina, nes dvasios tu kaip ir neturi. Teturi sielą. Ir, šiais laikais dar ir tuo reikia džiaugtis, kad ne esi jos velniui pardavęs, ar iš viso, koks biorobotas, kurių irgi pilna, žmonėmis apsimetusių. Ir kurie kaip tik garsiausiai apie savo teises ir šaukia. Ir apie tai, kad esame visi vienodi ir lygūs.

Kai iš tikro, visi turim savo vertę ir paskirtį, tas taip. Bet, vienodi ne esame tikrai. – Pažiūrėkit, koks darbas padarytas, kad šito nevienodumo nesimatytų!… Dvasia, kultūra, moralė, etika ir estetika – kiek visko ne tik paskelbta nebe galiojančiais, bet ir iš viso, naujausiai kartai jau diegiama, kad tai net neegzistuoja. Kad liktų tik gryna išorė, gryna materija. Tik technika ir programavimas – požymiai, pagal kuriuos sprendžiant, negyvieji netgi atrodo gyvesni už gyvuosius.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as