Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti. (I dalis)

Kažkada dievais tapo dalis žmonių, nepanorusių toliau gyventi gimimo ir mirties rate, apie tai jau esu rašius.Yra teorija, jog tai buvo tie, kurie labiausiai brangino aiškiaregystę – matymo dovaną, ir nebe norėjo kiekvieną kartą iš naujo būti mąstančiais, jaučiančiais, žinančiais, suprantančiais – t.y. kad kažką žinoti, naudotis ne tiesioginiais būdais, prieinamais žmogui jo vystymosi procese… Nes žmogui matrymas ateina paskutinis, kai jau ir taip viską žinai. Tik tada jis nėra žalingas.

O neišsivysčiusių iki tokio lygio aiškiaregystė ateina atsitiktinumo, dažniausiai per vieną ar kitą kūno organą, sąskaita ir kainuoja tam žmogui labai daug – Jonas Gervė, pvz, perspėjo kiekvieną kartą iš naujo, jog atsivėręs regėjimas sustabdys tolimesnį žmogaus vystymąsi ir tobulėjimą. Ne tik stagnacija, bet, Platono pasiskaičius, tie, kurie vengia mastyti ir tik nori matyti, tie degraduoja į paukščius… Kai pagalvoji, tai viskas teisingai: juk kas tau iš to, kad imi staiga matyti visokiausius dalykus iš kito laiko, kitų pasaulių, kitų gyvenimų, jei neturi supratimo, nei ką tu matai, nei iš kur, nei dėl ko, nei ką su tuo toliau daryti… Kokie nors ten karai, marai, gaisrai ar dar kas – pamatei ir ką? – ateitis tai ar praeitis? Perspėjimas? Galima dar dėl to kažką padaryti? Kaip? – reikia tvirtą teoretinę bazę turėti, kad ne tik susigaudyti visame tame, bet ir iš viso, visa tai galėti atlaikyti.

Gali būti, kad toks žmonijos pasidalinimas buvo tiesiog priverstinis: jei tai buvo laikai, kai atmosferinis slėgis Žemėje buvo kitas, sąlygos kitokios, žmonės buvo labai dideli, ir vis tiek, labai lengvi, gyveno labai ilgai, tvarkėsi, kaip norėdami. O paskui atsitiko ar katastrofa, ar užpuolimas, sąlygos Žemėje staigiai pasikeitė… Dideli žmonės pagamino mažų savęs variantų, kad galėtų atstovauti materialiniame plane, o patys pasitraukė į labiau energetinį, ne tokios tankios materijos planą, kur nėra fiksuotos formos, viskas žymiai labiau plastiška… Senuose paveiksluose matome ar Mariją, ar šv. Kristoforą ne kūdikėlį nešančius, bet mažą suaugusio žmogaus kopiją, kūdikėliu ji virto tik žymiai vėliau. Ir dievų vergu žmogaus tada dar niekas nevadino – jis buvo dievų atžala, kopija… Dievo sūnaus vardas nebuvo vien Kristui prikabintas, jis buvo visų žmonių, bendrinis.. To atgarsis dar irgi yra tvirtinimas, jog kiekvienas turim Kristų savyje – čia dar iš tų laikų, kai nesąmonių apie jo nukryžiavimą prikurta nebuvo.

Sakoma, dievais tapo tie, kurie susijungė savo sąmone su mineralais, gyvenančiais irgi ne amžinai, bet begalybę kartų lėčiau – su kristalais, pvz, ir iš čia jų matymas… Bet teko sumokėti kainą – pereiti į silicio gyvybinę sistemą, kai žmonės nuėjo toliau angliavandenių gyvybinės sistemos keliu. Materialiniame pavidale todėl dievus buvo priimta vaizduoti šimtakojais, daugiarankiais, su keletu galvų – antropologai, etnografai, mitologai visus tuos atvaizdus žino ir iššifruoja: ir tai labai logiška, nes amorfinė, beformė, nesimaterializavusi būtybė į mūsų pasaulį tegali išeiti su išoriniu šarvu, suteikiančiu jai palaikymą ir atstojančiu jai skeletą – skorpionai, vėžiai, įvairios fosilijos… netgi riterių šarvai, nors žmogaus formą ir atkartojantys, bet žmogui nešioti netinkami, galėjo būti naudojami dievams Žemėje pasireikšti.

Ir jie žmones valdė kaip karaliai, imperatoriai, didikai – ne veltui jie kaip ir dieviško kraujo ir dieviška teise valdę… Šv. Vitai yra buvę garbinti ir trigalviai, ir penkiagalviai ir septyngalviai… Šv. Kazimieras trirankis nėra mūsų originalus vienintelis ir per klaidą su trim rankom – tokių atvejų Europoje yra žinoma daugiau… tema labai plati ir įdomi, kas norit žinoti plačiau – gilinkitės.

Jei viskas būtų ėję kaip priklauso, žmonės dievus savo vystymesi būtų praaugę labai greitai. Kadangi žmonės liko gyvybės rate, kas reiškia tobulėjimą, patirties kaupimą, o dievai, išėję į amžinybę, į ne gyvenimą, nesikeitimą, tobulėti ir vystytis nustojo. Kadangi amžinybėje laiko nėra, nėra judėjimo – todėl ją dar ir vadiname mirtimi – amžinas gyvenimas yra mirtis, pagalvokit, turėdami laiko, apie šitą paradoksą, nes mums tai atrodo du skirtingi dalykai, o iš tikro jie yra vienas ir tas pats.

Prie dievų grįžtant. Energiją egzistavimui dievai galėjo gauti tik iš žmonių. Kodėl tokio skilimo žmonijoje prireikė? – įsivaizduokim, jog katastrofos ar kosminio užpuolimo  pasekoje, kai visa Žemės tvarka, joje egzistavęs pasaulis griuvo, greitai ir žiauriai keitėsi, kai žmonės su siaubu matė, jog jie negali nieko tam priešpastatyti, turėjo būti sugeneruota labai daug labai neigiamos energijos – emocijų, siaubo, baimės, kaltinimų, kaltės… reikėjo kažką daryti su pralaimėjimu, pasidavimu, jautimusi silpnais ir beverčiais – energetinis Žemės laukas turėjo užsiteršti juodai. Energiją perdirbti, išvalyti – tai yra, suprasti, kas įvyko, įsisavinti tai, susitaikyti, kad galėti gyventi toliau, gali tik žmonės. O jie tuo metu kaip tik to ir negalėjo.

Todėl pirminis susitarimas, matomai buvo toks, kad žmonės dievams atidavinėjo ne visą energiją ir ne bet kokią. Jie atidavinėjo tai, kas jiems trukdė gyventi. Atiduodavo ne gyvybės energiją, bet tai, kas jiems trukdė būti gyvais, kas lenkė prie mirties… Nes daryk ką nori, jei energija pasaulyje užteršta ir ją reikia valyti, perdirbinėti, tai kiekvienas jau gimdamas, savą porciją ir atsinešam – jau nuodėmę, nors dar negyvenę…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as