Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

J.Golovinas kalbėjo, jog:“Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdĮ saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu
Tarp kitko, alchemistinės Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, su metais pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso, ir jis ne pirmas ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.
O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip medicinos  išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.
Kraujotaką kaip po tokią, XVIIa.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.
Kad kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą, tai vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatika, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis“.
Jei tik iš fizikos žiūrint, tai nuo kur sveikatą pradėti taisyti? Rūpintis krauju? – tai labai greitai ateisi prie rūpesčio kepenimis, iš kurių kelias link širdies, jei tau jau visai blogai, arba atgal, link inkstų, jei tau gerėja… Plaučiuose sėdi melancholija, ilgesys, liūdesys, gedulas ir pan. O blužnis – vartai į virškinimo sistemą. Tarp kitko, XIXa. pb. liaudies medicina JAV, kuri iš tikro yra persikėlusi į naują kontinentą, europietiškoji iš viduramžių, sakė, jog skrandžio ugnis yra svarbiausia. Jei skrandis gerai virškina, tai neprapulsi, netgi augalas toks vienas buvo naudojamas, iš lobelia šeimos, kuris tuo turėjo pasirūpinti (nes šaltas, neveikiantis skrandis – po to jau sekė tik mirtis, gyvybė buvo pilve)… Taip galima imtis valyti, tvarkyti, taisyti nuo vieno ar kito organo, bet, galiausiai, visa tai yra vyriška filosofija ir vyriškas požiūris į sveikatą – valyti, gydyti, taisyti… Susun Weed, žinoma JAV žolininkė, jau daugybę metų advokatauja moterišką filosofiją, kuri, primenu, teigia, jog kūnas geriausiai viską žino pats. Jam tik reikia postūmio – ji savo knygoje sumini gal tik kokias septynias paprastas vaistažoles, kurių žmogui visam gyvenimui užtenka. Užtenka postūmio, ir kūnas toliau pats rūpinasi savimi, nes kūnas visada daro, ką gali, kas įmanoma, kas geriausia – kompensuoja, pakeičia, paremia… jam tik netrukdyk, tik laiku postūmį duok, nelaukdamas dvidešimt metų, kol viskas į nepagydomas ligas išsivystys, tik gyvenk su gamta, naudok jos gėrybes, sąmoningai, žinodamas, kad tuo padedi sau ir savo fizikai, ir gyvensi šimtą metų…

Bet, jei kaip senieji alchemistai sakė, atskirus organus liesti pavojinga, nes suardai kūno bet kuriuo momentu sukurtą patį geriausią tau ir situacijai tinkamą balansą, ką daryti tada? Labai įdomi teorija, jog begalybė mūsų negalavimų prasideda gimstant, kai mūsų galvos balansas su likusių kūnu yra suardomas, mus pasitinkant į šį pasaulį: raumenys, laikantys galvą, persikreipia – dingsta simetrija ir dingsta harmonija – kuo labiau žemyn, tuo labiau kūnas persikreipia, organai pasislenka iš savo vietų, tampa užspausti, kūno svoris ne simetriškai padalintas, nelygi apkrova klubams, keliams, pėdoms – viskas be reikalo apkrauta, be laiko sudyla… Yra Rusijoje metodika Atlanto – pirmojo kaklo slankstelio- pataisymui. Tik ji nieko netaiso nei masažo, nei kažkokiais sanario koregavimo metodais, ji prisiliečia, labai atsargiai, tiksliai, juvelyriškai, prie nervinės sistemos, komanduojančios visus tuos smulkius ir keliais sluoksniais išdėstytus kaklo raumenis, kurie laiko mūsų galvą ant mūsų kaklo ir leidžia galvos sąnariui veikti arba jį paraližuoja. Kai pavyksta pasiekti, kad nervų sistema persikalibruoja, raumenys ima gauti patikslintus signalus, likęs kūnas praktiškai nuo to moneto sparčiai ima persirikiuoti į balansuotą ir harmoningai veikiantį… Pats žmogus tokios korekcijos sau padaryti negali. Bet niekas mums neuždraus kontaktuoti su sava nervų sistema: nuimk vieną, kitą, trečią traumą, tavo nervinę sistemą slegiančią ir iškreipiančią, ir imsi gyventi teisingiau, labiau pagal planą, kuris tau ir numatytas…. Reikia gydyti dvasią, gydyti tai, kas nematoma, nes kai tai pasireiškia matomai ir pastebimai, tai jau giliai per vėlu. Ta prasme homeopatijos nei vienas alchemikas nebūtų atmetęs…
Taip pat seniau žmonės buvo sveiki muzikos dėka: garso, sutartinių dainavimo, monokordo,lumzdelio melodijos… Dabar nieko apie tai nežinom, nes mūsų taip vadinama klasikinė muzika yra rašyta jau pagal dirbtinai sudarytą natų eilę ( kur, jei gerai atsimenu, netgi vienos, aštuntos trūksta – jos sustumdytos, intervalai sulyginti, kai gamtoje nieko panašaus nėra). Sakoma, pvz, kaip seniau žmonės gyveno be chirurgijos? Liaudies priemonėmis gali gydytis chroniškas ligas, bet ne sulaužytą koją… O pasirodo, jog Australijos aborigenai iki šiol sulaužytą koją užsigydo per pora dienų – žolynų kompresais ir … dainavimu. T.y. harmoningais virpesiais… Kai Europoje jau XVIIa. muzika net nudrėskimų nebe išgydydavo, skundėsi senieji ir suprantantieji, nekalbant jau apie sunkesnias traumas. Ir dantys irgi, gamtoje gimusiems ir gyvenantiems iki šiol negenda. Jie genda civilizuotiems, kartu su cukraus, kavos, koka kolos ir baltų miltų naudojimu. Ir kai visokių dvasinių traumų pasekoje iš kūno ištraukiami visi resursai, kad gesinti uždegimus ar išgyventi stresą, tada dantys sutirpsna, sunyksta, iškrinta…
Todėl sakytum, rask, žmogau, savo vidinę muziką ir gyvenk sveikas šimtą metų… Bet, visokiom traumom ir dvasiom aplipę, apie blogį jau nekalbant, kaip tu žinosi, tavo ta muzika, kurią radai, ar vienos ar kitos, tavyje išsibujojusios traumos dvasios? – Nes įrodyta, jog dabar žmogus linkęs elgtis kaip tik taip, kaip jam mažiausiai naudinga ir į sveikatą… Viena tik paguoda, kad atsitiktinumas neegzistuoja – kiek tave kas aplipo ar kiek tau galvą gimstant nusuko, tai, matomai, tiksliai tiek ir tai atsinešei iš gyvento anksščiau arba susitarei, užsibrėžei, kad įveiksi, prieš gimdamas. Vadinasi, tik imkis darbo ir žiūrėk, kas bus, sprendimai patys ateina į rankas juos sprendžiančiam. Atidėti, pasislėpti, išlaukti, netgi nusižudyti – nepadės, kai jau prisikaupę tiek, kad nebėra praėjimo, tai nėra išeities kitos, kaip imtis šito darbo ir suprasti, jog jis svarbiausias, kad ir kaip nesvarbus ar jo rezultatai nepastebimi beatrodytų tau ar tavo aplinkiniams. Jei ne dabar, tai kada? – Kito „kada“, nei dabar neegzistuoja.

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as