Priešingybė trapumui. VII dalis

Tokiu būdu, po gydymo individualiame lygmenyje, kai jis jau ima stagnuoti, paciente galima imtis universalių lygių pasireiškimų gydymo – šitaip ilgainiui gal net ir pasiektume pagydyti žmonijos kentėjimo šaknis! “ Šis metodas jau yra kas kita, nei klasikinė ar klinikinė homeopatija, kurios koncentruojasi į simptomus, o mes jau žiūrim, kokiame procese randasi žmogus ir kaip galime jam padėti toliau.“ (Tinus Smit)
Būtent, tokiu būdu prieinama prie žmonijos kentėjimo šaknų, kurios gal ir labai paprastos, primityvios, bet labai giliai ir labai iš seno. P.Chappel rašo, jog pačiame plačiausiai išplitusiame, giliausiame gylyje žmonėse randasi instinktai – kovoti, pabėgti, sustingti – ir, kartą aktyvuoti, patys nebe išsijungia (o mechanizmo juos išjungti žmogus ir neturi, tam jam reikia dėti daug ir sąmoningų pastangų), kol nesuvartoja visų to žmogaus atsargų ir išteklių, ir nenuvaro jo paties į kapus. Pvz. iš sustingimo ateina uždegimai, kurie sudegina resursus, randasi trūkumas, apribojimai, stagnacija kūne ir dvasioje… Iš instinkto bėgti randasi įvairūs eksesai, kurių pasekmėje, vėlgi, blokados, o iš instinkto kautis – destrukcija, funkcijų praradimas, degeneracija.

Senuose indų tekstuose ligos vadinamos „kita daina“, priešingai natūraliai, žmogui įgimtai (dainai). Tai liga yra natūrali ar ne? – Jei biologinės mūsų dalys yra trūkstamos ar išjungtos, gamta mums jas grąžina per ligą (jos grįta disharmoningos likusiai mūsų kūno ir dvasios visumai – todėl jų gal ir buvo atsisakyta? – ir turm praeiti harmonizacijos į vientisą visumą procesą). Taigi, tai – mūsų dalys, kurias mes nebe laikome savomis (bet savas dalis atmesti dėl netobulumo galima tik iki tam tikro laipsnio, nes nieko gi iš tavęs ilgainiui neliks!)… Kai žmogus gyvena žemiau savo galimybių – jame veikia sustingimo instinktas; kai gyvena per daug išsibujodamas, per intensyviai – bėgimo instinktas. Kai užsiima savigriova – kovos instinktas įsijungęs ir veikia nestabdomai.
Kaip tai vyksta? –Jusliniai signalai eina tiek į neokorteksą, t.y. žmogiškus smegenis, tiek į mūsų „roplių“ smegenų dalį. Tik reptilinių laikų smegenys mumyse reaguoja tris kartus greičiau ir jų iššauktas biocheminis efektas mumyse žymiai galingesnis Tai kūno aliarmo sistema ir veikia automatiškai, akimirksniu. Todėl kaip žmogus juos sukontroliuosi…Bet, pavojui praėjus, joms reikia dar ilgo laiko, kad aprimti – kad mūsų neokorteksas galvoja, jog pavojus praėjo ir galima atsipalaiduoti, tai reptilinėms smegenims jokio įspūdžio nedaro ir jų neįtakoja… Problemą sudaro tai, jog kai mes esame ar manomės esą pavojuje, instinktas išgyventi pradeda kaskadinę biocheminių priemonių reakciją mumyse: adrenalino kiekis šauna aukštyn, mes įšokam į aukščiausią pasirengimo pavojui tašką, ir jei sąmoningai nebandysime iš tos būklės išeiti, t.y. grąžinti kūno sistemų į nekrizinę situaciją, ta aukščiausios įtampos situacija mūsų kūne tęsiasi iki begalybės: įsivaizduojami pavojai gali mus išlaikyti įtampoje dar dešimtmečius po realios traumos.

O įtampa, aukščiausio budrumo stadija turi savo kainą: išgyventi yra svarbiausia, visos kitos kūno funkcijos tampa antrinės. Maistas nesvarbu, apetitas dingsta, šaltis ir šiluma nesvarbu, miegas nesvarbu, atsigauti po ligos nesvarbu – imuninė sistema deaktyvuojama… Kol adrenalino per daug, perdėto budrumo būsenoje ir išliekame, visur pavojaus dairomės, o kaip sakoma, kas ieško, tas randa… Ir ko ieško, tą randa. Imuninė sistema taip ir lieka, chroniškoje nuslopintoje būsenoje, ir gali joje likti visą gyvenimą, nes kūno atmintyje laikas neegzistuoja – viskas kaip kątik įvykę, situacija, tipiška po genocido, žemės drebėjimo ar pan. Ir rezultate, sekanti generacija gauna irgi, chroniškas aukščiausios įtampos nuostatas, yra pastoviame strese, net to nežinodama, ne tik kad nežinodama, kodėl. Tampa hyperaktyvi visokiausiom emocijoms ir gyvena adrenalinu ištisai, net nežinodama, kad gali būti kitaip. Ir jos imunitetas nefunkcionuoja, kaip kad turėtų, irgi. Tai įtakoja žmonių gyvenimus iš esmės, jie gyvena, neišnaudodami savo galimybių, apie sveikatą jau nekalbant – ši sekanti karta gyvena trumpiau ir yra mažiau sveika. Bet oficiali medicina šios problemos nepripažįsta, nemato jos kaip negalavimų priežasties, todėl ar reikia sakyti, jog kaip elgtis su aktyviais žmogaus išgyvenimo instinktais, neieškoma.
Pašnekėkim apie genocidą: tai yra baisi trauma. Net genocido tematikos nuotraukų ar vaizdų žiūrėjimas per tv yra traumatiškas. Žurnalistai ir fotografai grįžta iš karo zonų traumuoti ir anestezuoti… Bet, šiandien tas pats efektas ilgainiui ištinka ir tuos, kurie tiktai kas vakarą žiūri žinias per tv…Pvz, Ruandos genocidas, kai per tris mėnesius buvo išžudyta 850.000 žmonių – šalis niekada nebe bus, kokia buvo. Etninė įtampa toje teritorijoje buvo visada, nors, hutus ir tutsiai yra labai panašūs, kalba ta pačia kalba, gyvena toje pačioje teritorijoje.Skirtumą užaštrino belgų kolonistai, atvykę 1916m. ir pasirinkę proteguoti tutsius…1959m. einant jau link nepriklausomybės, Ruandoje riaušėse buvo užmušta apie 20.000 tutsių (nepriklausomybė suteikta 1962m.), daugybė to išvengusių, pabėgo į kaimynines šalis. Jų vietą valdžioje užėmė hutus. 1994m. kažkas pašovė prezidento lėktuvą, prezidentas žuvo, prasidėjo tutsi skerdynės, atseit, jie norėjo grįtži ir susigražinti įtaką ir valdžią.
Pasekoje tyrimai yra parodę, jog paprasti, neišprusę ruandiečiai ištisai pergyvena tai, ką pavadintume flash back – akimirkai prieš akis iškylančius siaubingus vaizdus, kaip kad jie atsitiktų dabar, vis iš naujo ir iš naujo… Labiau išsilavinę žmonės, sugebantys truputį labiau kontroliuoti savo smegenų veiklą, šį reiškinį savyje sugeba užgniaužti, bet paklausti, viską prisimena ir teigia, jog viskas buvo kaip vakar. Tiesiog, jų sąmonė stipresnė ir jie sugeba funkcionuoti geriau. Vyresnio amžiaus žmonėse toks „užspaudimas“ išvirto į patologijas – įvairias ligas ir susirgimus. Visi šie žmonės turi vaikų, kurie traumą jau atsinešė su savimi genuose, gimdami… Šiame pavyzdy slypi ir paaiškinimas, kodėl europiečiai yra tokie traumuoti: švietimas jau pora šimtmečių Europoje masinis, todėl kiek traumų buvę – karo, maro, bado, pavergimų – jos tiesiog užspaustos, žmonės sugebėjo jas „užmiršti“ į pasamonę. Ir iš tenai jos, toks įspūdis, kaip koks ten apsigyvenęs ryklys, ir ėda žmogų, kol suėda visiškai.
-Bet kodėl gi mes nežinome apie mūsų šeimos ar giminės, ar prosenelių pergyventas katastrofas ar traumas? – Už tai, kad mirusieji tyli. Žuvę nebe papasakoja nieko. Ir išgyvenę irgi, apie tokius dalykus mieliausiai nekalba, stengiasi pamiršti, pradėti gyventi vėl. Apie tai kalbėti nepriimta. Nors, gal jie bandė kalbėti kažkada, pradžioje, tik grįžę, pvz, iš karo ar tremties, bet, kas to paties nepergyvenęs, tas nesupras ir, dažniausiai, netgi sužinoti nepanorės: tokiu atveju pergyvenimai žmones skiria, nes vienija visam laikui tik tuos, kurie kažką pergyveno kartu, jiems tada nereikia nieko pasakoti, viską jie supranta ir taip, be žodžių. Kiti žmonės vėl, mūšiuose, karuose sukietėja, jų širdys užsidaro… dar kitiems visko yra tiek per daug, jog jie paprasčiausiai neigia viską ir viskas. Pvz. Vokietijoje moteriai buvo parodyti jos laiškai, skundžiantys kaimynus gestapui. Per tv, praėjus pusei amžiaus po karo, ji pasakė: taip, laiškai rašyti jos ranka, taip, parašas jos, bet jinai tų laiškų nerašė… Ištisos tautos taip elgiasi, istorijos knygos yra tokių žmonių rašytos: istorija išbalinta ir nugalėtojų sukomponuota. Daugybės žmonių atsiminimai visiškai neatitinka to, kas jose parašyta, bet tai paliekama kaip ir jų problema.

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as