Priešingybė trapumui. VI dalis

Arba toks pavyzdys kaip ispaniškas gripas, kurio epidemija nusiaubė pasaulį Pirmo pasaulinio karo pabaigoje. Virusas išplito nuo JAV karinės bazės Europoje, kas juos žino, gal jie su biologiniu ginklu eksperimentavo, į karą įsijungę tik pačioje jo pabaigoje, bet jei pasaulis nebūtų šitaip buvęs pilnas liūdesio ir gedulo, tas virusas būtų niekaip per kelias savaites viso pasaulio ne apėmęs ir ne nusinešęs 20 milijonų gyvybių!… Homeopatija tada buvo naudojama plačiai, buvo daug homeopatų praktikų ir homeopatinių ligoninių, kaip Royal Homeopathy Hospital Londone, o farmacinė industrija dar nebuvo išsibujojus kaip dabar, homeopatų naudotas vaistas (gelsemum ir tuberculinum) tada konkuravo tik su Baerio aspirinu: kas gėrė aspiriną, tas mirė, ką gydė homeopatai, tas išgyveno… Karo laivai, iš JAV į Europą gabenę kareivius kariauti, į uostą atplaukdavo, netekę maždaug pusės savo gabentų karių, nebent laivo gydytoju buvo homeopatas (laimei, tada tokių laivų su daktarais homeopatais buvo daug), tada kareiviai atplaukdavo visi – apie tai yra išlikę daug dokumentacijos, statistikos ir raportų, tik mums apie tai niekas nepapasakos.

O nuo to laiko buvo dar vienas didelis baisus karas ir nežinia kiek dar mažesnių, ir visokių genocidų – iš tikro tai ištisas tautas reikėtų gydyti nuo PTSD – postraumatinio streso… Nes niekas nedingsta niekur ir bendra padėtis tiktai blogėja. Simptomai keliauja žemyn, iš sielos į mentalą- psichiką, tada emocijas ir galiausiai pasireiškia fiziškai. Medicinos mokslas mano, jog liga yra fizinis reiškinys, todėl tai, ką jie gydo, pasirodo esą tik pasekmės, o priežastys lieka nepajudintos. O homeopatijos naudojamos priemonės siekia „pamėgdžioti“ giliau esančią traumą, priminti kūnui, kad kažkur kažkas jame yra užstrigę ir reikalauja išsprendimo. Gavęs tokį postūmį, žmogaus kūnas toliau atsistato pats; vidinei priežastinei traumai išsisprendus, fiziniai jos pasireiškimai išnyksta patys… Daugiausia, ką oficiali medicina dabar pripažysta, yra PTSD – tai jų pavadinimas traumai, tokiu būdu ją įvelkant į racionalų apvalkalą ir padarant priimtiną mokslui. Bet nuo to ji nei pasidaro pagydoma, nei išnyksta.
Traumos gali būti atsitikę netikėtai, didelės nelaimės – jų negalima nepastebėti, bet sunku aprėpti, suvokti, išjausti… Ir yra traumos, kurios susikaupia, susiformuoja po truputį, per laiką, iš vaikystės, augant, mokykloje, sąntykiaujant su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ar trauma vienokia, ar kitokia, jos efektas ir pasekmės žmogui yra tokios pačios. Vienas homeopatas yra pasakęs, trumpai apibūdindamas situaciją:“meilės trūkumas nukryžiuoja mus visus, baimė veikia kaip kalėjimas…“. Traumos dažnai randamos tos pačios tėvuose, ir vaikuose, ir seneliuose… Partnerių traumos dažnai komplektuoja viena kitą ir sustiprina, ir jie lieka surakinti tame mirtiname glėbyje (todėl rodosi, jog priešingybės traukia viena kitą, o ne panašumai, kai dažniausiai partnerio gyvenimui ieškai ne tu, bet tavo trauma ar jų kompleksas, ir pasirenka, kas tinka joms). Traumos gyvena žmonėse kaip prisiminimai, laikysena, įsitaiso ląstelių chemijoje… Dar blogiau, ji vis kartojasi ir kartojasi, kadangi siekia būti išspręsta, o žmogus vis iš naujo pergyvena jos skausmą ar kitą emocinį poveikį, lipa vis ant tų pačių grėblių, eidamas ratu… Ir prie seno skausmo prisideda ir naujas, ir dar naujesnis. Panašu, jog trauma mumyse pritraukia įvykius ir sukuria situacijas, verčiančias ją pergyventi iš naujo ir iš naujo… tačiau, tokiu būdu, kiekvienoje mūsų gyvenimo krizėje yra ir visiško mūsų pasveikimo, išgyjimo pradmuo – galimybė. Pačios traumos galima ir nežinoti (gal ji atsitikus prieš kelias tavo giminės kartas ir visai ne tau, pvz), bet pagal požymius galima atpažinti, kuri homeopatinė priemonė tą traumą išgydys.

Britų homeopatas P.Chappel mėgsta klausti savo studentų, kuo gi skiriasi žmogus nuo lavono?- Žinoma, skirtumas yra. Bet, ką turi vienas, ko nebe turi kitas?… O jei nežinai skirtumo, tai kaip gali žinoti, į kurią pusę pacientą lenkia tavo gydymas? – Ir tai yra kiekvieno daktaro problema: atakuodamas simptomus, jis daro mus labiau lavonais, stumia ligą gilyn į organizmą ir pagreitina mūsų mirtį. Ir problema iškilusi visai logiškai, nes kai daktaras nežino, ką jis daro, tai toks ir rezultatas. Bet apie tai būsimų daktarų medicinos akademijose niekas nemoko.
Homeopatai, kaip ir praktiškai visas pasaulis, išskyrus civilizuotus Vakarus, mokina, jog yra dvasia ir kūnas. Dvasia yra įvairių lygių ir per žmogaus kūna ir jausmus pasireiškia irgi įvairiai. Protas yra valia, pasirįžimas, intencija, mąstymas; jausmai yra gyvenimo meilė, gyvybingumas, baimė, pyktis, liūdesys. Jausmo be minties nebūna, kaip ir minties be jausmo, ir nei joks minties/jausmo procesas neapsieina be efekto kūnui. Viskas yra psichosomatika.
Normalūs, netraumatizuoti žmonės yra labai inteligentiški, gyvybingi, noriai priima gyvenimo iššūkius, į bet kokį įvykį reaguoja tiksliai ir adekvačiai, ar jis buvęs lauktas, ar radosi netikėtai. Žmogui malonu būti meiliu, duodančiu ir gaunančiu, bendraujančiu ir bendradarbiaujančiu su kitais – tokia yra žmogaus prigimtis. Bet dabartinis žmonijos stovis nėra net bent kiek artimas šitam idealiam; kažkas paėjo ne taip, ir mes nebe galime būti, kuo galėtume ar kaip norėtume. Tai atsispindi vis kartojamose žmonijos klaidose, polinkiu daryti tai, kas mažiausiai tikėtina, jog tą ar kitą problemą išspręs, reaguojama neadekvačiai, ne bendraujama, nenorima kooperuotis. Daugybė žmonių jaučiasi užgauti, įžeisti, nuskriausti, ir mūsų įgimtoji inteligencija jau seniai nebe gali viso to suvirškinti ar net ir tik aprėpti. ir tai padeda pagrindą ligoms.
Nuo nuoskaudų prasideda asmeninės istorijos deformavimas, istorijos bendrai, ir, galiausiai, mus supančią realybę irgi matome visiškai iškreiptą. Tai atneša giliai įsišaknijusį netikrumo, neužtikrintumo jausmą… Ir tada sekantys realūs gyvenimo pergyvenimai, kurie būtų mums padėję užaugti, subręsti, sukaupti patirtį ir išmintį, yra tiesiog užblokuojami, nustumiami į pasamonę, nes jie mums niekaip nebesijungia nei su mūsų asmenine gyvenimo istoriją (nes ją pergyvename išreiptą), nei su realybe, nes ją matom kreivą… Neiškreipta realybė mūsų nebe pasiekia, gyvenama bjauriose iliuzijose, traumų šmėklų apsupti.

Kad homeopatija ir užsiima šitų traumų šmėklų išgyvendinimu iš žmogaus (o ne tik fizines negalias, kurios iš tikro yra jų pasekmės, gydo), apie tai jau kalbėjom. Nors, geras homeopatas visada pradės nuo pradžių ir pažiūrės, ar žmoguje veikia (ir galima jas išvalyti) skiepų, narkozių, vaistų, kažkada ar neseniai vartotų, sukeltos blokados su pasėkmėm sveikatai… Nes mes neįsivaizduojame realaus aplinkos, kurioje gyvename, o ir mūsų pačių užterštumo lygio! JAV ligų centro atliktas tyrimas parodė, jog žmogaus kraujyje būna iki 220 įvairių nuodingų cheminių medžiagų, kurių ten būti neturėtų. Iš kur manote, vis daugiau vaikų su autizmu ir ADHD? – Ir dažnai žmogui jau vien nuo to chemijos pravalymo homeopatija palengvėja.
Bet, ir virš emocinių traumų lygio, kuris žmogui yra individualus, yra lygis aukštesnis, visiems žmonėms bendras ir pripildytas masinės, mums daugumai bendros, problematikos. A.a. žymus olandų homeopatas Tinus Smits yra rašęs:“visada maniau, jog homeopatijos gydomosios galimybės dar nėra išnaudotos pilnai. Norėjosi eiti dar labiau gilyn, nes dažnai atsitinka, jog sėkmingai pradėtas gydymas toliau nustoja progresuoti, po metų, pvz, ar panašiai, ir vaistų, kurie padėtų toliau, rasti nebe pavyksta.
Iš patirties išaugo įsitikinimas, jog įvairūs žmogaus aspektai yra sluoksniniai ir gali būti gydomi vienas po kito – C.G.Jung žmogų įsivaizdavo irgi panašiai. Tie sluoksniai yra trijų rūšių: iš išorės „užnešti“, tokie kaip skiepai, nelaimingi atsitikimai, medikamentų vartojimas, fizinės traumos; toliau eina individualūs (emocinės ar kitokios traumos) ir dar toliau – universalūs visiems žmonėms. Universalieji būtų tokie, kaip pasitikėjimo savimi nebuvimas, problemos su meile (nesugebėjimas jos jausti, nesugebėjimas mylėti pačiam), nepildo dvasios įsikūnijimo į fizinį kūną problema, savų ribų neturėjimas, kitų ribų nejautimas, senos traumos, sukeliančios aukos sindromą, kaltės jausmas, sukeltas iš pasamonės einančio skriaudiko sindromo ir jungties su dvasia, savo dvasiniu centru nebuvimas. Viso septyni.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as