Priešingybė trapumui. III dalis

N. N. Taleb sako, jog „ kvailys daro kad tik darytų, neatsitraukdamas paskaičiuoti, ar nauda dar proporcinga išlaidoms, ar jo darymas jau seniai perėjęs į gryną kenkimą… Kai, pvz, Hipokrato priesaika taip ir skamba, „nekenk!“…“ Farmacijos kompanijos žymiai sėkmingiau išranda ligas jau egzistuojantiems vaistams, nei išranda vaistus ligoms, kurioms tikrai jų reikia“… O dar didesnė žala ateina iš tų, kurie tai, kas nesuprantama, paskelbia ne tik nieko nereiškiančiu, bet dažnai ir neegzistuojančiu! Tai jie nubraukė kaip nebuvusią viso ko nematomą vidinę esmę (būtį) ir paliko tik gryną, aiškiai matomą fiziką. gydymas, medicina liko tik mechanistiškai pritaikyta chemija, apie harmonijos atstatymą kalba neina, nei žmoguje, nei visuomenėje, nei pasaulyje. Ir praraja tarp to, ką dauguma pajėgia suprasti ir to, koks pasaulis yra iš tikrųjų, auga sparčiai ir nesustodama. Vadinasi, bus mirštama, masiškai ir ne natūraliai – gamta gailestinga, o medicina mirtį stengiasi atitolinti ir kančia tęsiasi, suvartojami vaistai pelną neša ir jo niekada negana,,,

Daugiausia tarpe žmonių su tokia ateitimi ir gyvename,jei neapsižiūrėsim, tai bus ir mūsų ateitis. Nes ne tik didžioji pasaulio dalis (nematomoji) atkirsta ir paskelbta neegzistuojančia pūva, griūna, blogėja, kemšasi, vis didesnės kataklizmos ten vyksta (ir šeiminkauja ten tie progreso įsukėjai, vieninteliai dar likę už proceso ribos), bet ir matomas, fizinis pasaulis, kuriame funkcionuojame kasdien, kaip N.N. Taleb bandė mums paaiškinti, – viska užvaldę popierėlių žmonės silpnina žmogų ir visuomenę visaip, kaip tik gali, gal kai kurie net ir iš tikro tikėdami, kad į šviesų rytojų veda ir gelbsti.
Kai niekas iš tikro nieko neišgelbės, ypač per prievartą ne, ir kiekvienas pats turi bent kiek, bent paprastu būdu save apsikuopti… Netgi ne kiekvienas irgi, užtenka gana nedidelio procento kiekvienoje grupėje, kurie apsitvarkytų, ir bendra atmosfera žemėje pagerėtų, rastųsi daugiau dvasios, amžinybės, būties šiame beprotiškai besisukančiame rate, kuris yra mūsų pasaulis… Ir kodėl pakenčiame aplink save visokius visiškai ne tokius asmenis, kai lyg ir mieliau būtume apsupti žmonių laimingų, drąsių ir įsimylėjusių savo likimą…

Kad dabar jau žinom, nors ir ne visai suvokiam, jog pasaulio prigimtis yra banginė, virpesių, rezonansų ir pan. tai viena, bet reiktų bandyti įrodyti, jog seniau žmonės tai žinojo ne blogiau, bet žymiai ir žymiai geriau už mus ir už dabar. Mums biblijos projektas pasaulėžiūrą labai pagadino, o paskui tą religiją mokslo religija pakeitė… O seniau žmonės be religijos gyveno, bet vienyje su visu kuo aplinkui. Ir jau tikrai tiksliai žinojo, jog jokių atsitiktinumų nebūna. Ir tai yra labai didelė skriauda dabarties žmogui, kad jis jaučiasi vienas, vienišas, nuo viso ko atskirtas, su aplinka nesusijęs ir iš gyvenimo tekmės iškritęs. Čia jau iš karto traumų dvasių poveikių pasekmės, apie jas bus kalba toliau… Ir mūsų idėja apie priežastingumą, kaip apie linijinį reiškinį, plokšuminį ir tik į vieną pusę vykstantį, yra toks primityvas, kad nežinia nei ką daugiau apie tai pasakyti. Iš viso, mokslą darė primityvai autistai, tie kurie pasaulio sudėtingumo, daugiasluoksniškumo ir jo voratinklinio priežastingumo dėl įvairių priežaščių suvokti nebe pajėgė – tokia situacija jiems buvo labai baisi, nekontroliuojama, reikėjo greitai su ja kažką daryti. Tada ir radosi moksliniai pavyzdžiai, kaip obuolys nuo obels krenta ar koks kiekis vandens išsipila iš vonios, kai kas nors į ją pūkštelia… Apgailėtina, vienu žodžiu. Duonos ir žaidimų lygis, tik tiek beliko iš žmogaus.

O kažkada gyveno dvasios gigantai, milžiniškos kepurės buvo pagal milžinus Jurgius, , jų kūnai greičiau buvo eteriniai ir visa, kas vyko, buvo daugiau minties kūnijimasis, vienaip ar kitaip sujudėjęs eteris, sukelta jo banga, virpesys, kuris kūrė ar keitė formas, suko procesus, judama buvo minties greičiu… Pasauliui labiau pasmukus į materiją ir balansui nusvirus jos naudai – nusislinkom kažkur į Hado prieškambarį ir į fizinį kūną, irgi sulipdytą ir perlipdytą, kur tilpo tik nedidelė dvasios dalis – tik nedidelis jos procentas įbrido į virsmą. Likusi bendradarbiavo iš ne fizinio lygmens. Gyvenantieji, gyvieji laikėsi bendruomenėmis, ir mirusieji buvo suvokiami kaip (tėvų, globėjų) kolektyvas. Viduramžiais pradedant, daug yra apie bendruomenių gyvenimą rašyta: gimininių, pagal tikėjimą, gyvenamą vietą, amatą ar užsiėmimą – žmonės save jautė kaip vientisą organizmą, ir, žinoma, vienybėje su aplinka. Kartu dirbo darbus – ar virves vijo iš pasiruoštų kanapių, ar namus statė, ar šventes šventė, ar sėjo, ar pjovė, ar vaistažoles rinko… Mirtis, tokio gyvenimo gale ateinanti, buvo labai svarbi – visas gyvenimas buvo nugyvenamas taip, kad gerai, teisingai numirti, pasiruošus, bendruomenės išlydėtam… Kad pereitum taip, kaip reikia ir į ten, kur reikia – mirtis buvo sugrįžimas į gimtinę, pas tėvus ir artimuosius – susijungimas su protėviais. Šitom temom daug ir labai įdomiai kalba istorikas prof.A.Pyžikovas. Jo mitys ir toliau:
Gyva bendruomenė buvo labai jautri protėvių energijos įtakai (kuri geriau buvo jaučiama šiltu metų laiku), iš jų, iš anapusinio pasaulio ėjo harmonija, reikėjo būti pastoviai su ja susiderinus, iš jos ritmo neiškristi., tada bendruomenė buvo saugi, sveika, laiminga. Nes visos tos savybės ateina iš amžinybės. Mūsų besikeičiančiame pasaulyje jų nėra.

Darbas, dirbamas visos bendrijos, trukdavo dieną ir nebuvo sunkus – našta lengva, kai ją daug rankų kelia…Nes sunkus ir monotoniškas darbas išsunkia žmogų, išnaudoja jo energiją ir nuslopina ne tik jo jautrumą aplinkos vibravimui, bet ir nuvargę jo paties raumenys nebe vibruoja idealiai (teisingas, idealus raumenų tonusas visame žmogaus kūne to meto žmonėms buvo svarbiausia sveikatos, harmonijos su visu kuo sąlyga). Nors, pvz, epidemijų plitimo atveju, kai bendruomenei galėjo būti užneštas virusas ar infekcija, visi eidavo dirbti sunkų fizinį darbą, kad neimti vibruoti jam į taktą, kad ta viruso vibracija nugestų savaime, niekieno nepastiprinta, nesurezonuota… Žodžiu, banginė, rezonancinė viso ko esmė ir prigimtis buvo labai gerai suprantama ir buvo gyvenama, tuo supratimu naudojantis. Pasirodo, liaudyje iš senesnių laikų išlikę trijų rūšių knygos (su užfiksuotais vedinių žinių fragmentais, dar gana gerai suvokiamais kaip visuma): žolynų knygos, vėlesniais laikais imtos naudoti kaip vaistažolių žynynai ir negalavimų gydymo patarėjai, bet pirminė jų paskirtis buvo kalbėti apie augalijos pasaulio visumą, kaip jinai tarpusavyjr yra sujungta požemine grybiena, kas gerai auga šalia ko, ko reikia ieškoti kur ir t.t. Ir tai visai nevedė link vieno ar kito augalo kultyvavimo – žemvirbystės ar monokultūros, kaip rugiai ar kviečiai… Priešingai, žemės dirbimas, laukų arimas dar buvo matomas kaip vieningo šaknų tinklo, bakterinio dirvožemio gyvenimo suardymas, kurio pasekmė bus badas. Nes sudraskyta žemė žmonių nebe maitins, joje niekas nebe augs – ir tai tik laiko klausimas…

Sekanti buvo „virpesių“ (trepetnik) knyga, vėliau vadinta liaudies pranašyščių, spėjimų ir kitų nerimtų dalykų rinkiniu – nes XIXa, mokslininkai sapnuoti nesapnavo, jog žmonėse likę dar tokio lygio žinios apie pasaulį, kokių mokslas dar iki šiol nesurado ir nesukaupė. Nes, kątik iš kiaušinio išsiritęs mokslas, dar paausiai jam nenudžiųvę, bet be jokios abejonės, pats protingiausias, o visi kiti gali būti už jį tik žymiai kvailesni, tamsesni ir primityvesni… „Virpesių knygose“, imtose rinkti ir publikuoti kaip etnografija XIX amžiuje, dabar galima įžiūrėti fragmentus žmogaus sveikatos ir gydymo filosofijos, sistemos, dar sutinkamos Tibete, Indijoje, Kinijoje. Pvz, žmogaus kūne buvo žymimi 365 skirtingi pulsai, pagal kuriuos žmogų buvo galima diagnozuoti ir jo sveikatą koreguoti…

(bus daugiau)

 

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as