Priešingybė trapumui. II dalis

Toliau. Kompleksiškom sistemoms, priešingai, nei mums rodosi ir žmonės tiki, nėra reikalingos kompleksiško sistematinio valdymo, įstatytų rašymo ir vairavimo viena ar kita linkme. Priešingai. Kuo paprasčiau, tuo geriau. Kompleksinis valdymas veda prie nenumatomo efektų grandinių dauginimosi, deja. O paprastumas moderniame mūsų gyvenime yra tapęs kaip tik labai nepopuliarus. Nes labai daug žmonių turi iš ko užsidirbti pinigus, kai viskas palaikoma dirbtinai sudėtinga… Supaprastink, ir jie liks be darbo… Kai mažiau kaip tik yra daugiau ir efektyviai.
Kaip pasaulyje, kurio nesuprantame, gyventi drąsiai? Nebijoti dirbti su reiškiniais, procesais, objektais, kurių nesuprantame, ir, dar svarbiau, kaip reiktų su jais elgtis? – dar aiškiau sakant, kaip išdrįsti žiūrėti į veidą savo nežinojimui – pripažinti, suvokti, kad nežinai – ir to nesigėdyti? Nes, būtent ši drąsa ir nežinojimo suvokimas ir reiškia mūsų žmogiškumą – reikia nesigėdinti būti žmonėmis… Išdidžiais ir agresyviais gyvenimo ir galimybių/atsitiktinumo atžvilgiu – aišku, kad pirmiau turi įvykti pokyčiai tame, kaip suvokiame pasaulį, ką jame vertiname, ir ko ireiktų bijoti iš tikro.

Reikia atsisakyti efektyvumo koncepto ir siekio būti efektyviais – žmogus yra neefektyvus. Žmogiškumas ir yra neefektyvumas. Efektyvūs yra tik robotai. Ir kodėl jie tada neturėtų mūsų pakeisti, jei jie – efektyvesni? Augantis visuomenės efektyvumas proporcingai didina žmonijos trapumą/pažeidžiamumą. Kuo efektyvesnė visuomenė, tuo didesnė žiaurių nenumatytų atsitiktinumų, krizių, sukrėtimų tikimybė. O efektyvumas, patikėtas robotams, bus ne tik žmonijos, bet ir planetos galas. Nes tik žmogus (kad ir ne kiekvienas) gali adekvačiai reaguoti į įvairovę, netikrumą, netobulumą, nepilną informaciją, nežinojimą, netikėtas galimybes, chaosą, laiko tėkmę, nežinomybę, sąmyšį, stresą, klaidą, jos pasekmes… Kodėl laikas pakliuvo į šią „laimingą nefunkcionalę šeimą“? – Nes laiko veikimas tolygus nežiniai, neaiškumui: kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau kas nutinka, tuo daugiau netvarkos.Jei su nedidele žala ar smulkiomis klaidomis dar susitvarkyti gali, tai laikas jų atneš tik daugiau ir didesnių, ir teks tvarkytis jau su jų sąnkaupa, pasekmėmis, padariniais – tavo močiutė tai vadino gyvenimo patirtimi.
O tai, kas trapu, tą laikas ir visai pribaigia.“

Klausimą apie tai, į kur atves progresas, A.Duginas perfrazuoja į „filosofinę problemą tarp būties ir tapsmo“ ir atsako sekančiai: mūsų laikais, Švietimo epocha pradedant, Europoje ėmė dominuoti progreso sąvoka (ir ypač istorijos srityje). T.y. kalba paėjo apie pastovų pagerinimą, kaupimą, augimą, išsivystymą – visuomenės, kultūros, civilizacijos, technologijų… Žodžiu, visko – progresas tapo universalia sąmprata, Naujųjų laikų dogma ir ant jos jau toliau statomas tolimesnis viso ko suvokimas. Progreso dogma mūsų sąmonėje jau įsišaknijus kažkur labai labai giliai – mes juokiamės iš religijos ar tikėjimo į dievą, bet patys progresu tikim nesusimąstydami, abstrakčiai, aklai ir be jokių įrodymų. Šventai – tai ir yra Naujųjų laikų religija.
O progresas bazuojasi ant virsmo, tiksliau, ant tapsmo. Tapimas tai pastovus kintamasis, kuriam progresas priduoda pozityvią reikšmę ir linijinį charakterį: viskas gerėja ir dar labiau gerėja. Labai svarbu, jog mes ne tik progresą, bet ir patį tapsmą priimame kaip pozityvų, be jokių klausimų ar abejonių… Nes, prieš imdami propaguoti progresą, Naujųjų laikų filosofija reabilitavo tapimą, tapsmo reiškinį. Tapimas, graikiškai „genezė“, yra dar Platono ir Aristotelio laikų terminas, ir visada buvo poroje su būtimi, buvimu. Būtis ir Tapsmas yra filosofinių modelių pora Platono filosofijoje: būtis yra amžina, nemirtinga, visaapimanti, o tapsmas yra antrarūšis, jau išvedamas iš būties. Pvz.Platonas apibūdino dvasią kaip ateinančią iš amžinos būties į virsmo, tapimo pasaulį. Ir jame visas permainas atbuvus, po mirties grįžta atgal į amžiną būtį – savo ontologinę tėvynę.

Krikščionybė atkirto – sunaikino – pirmąją šio modelio pusę: pagal ją, gimimo momentu dvasia yra dievo sukuriama, ir tik po tapsmo ir virsmo (ir jų rezultate) gyvenime turi galimybę pasiekti amžinybę, įeiti į amžiną būtį – įgyti nemirtingumą.. Taigi, krikščionybėje iš amžinybės liko tiktai pusė – ateityje, nes dvasios egzistavimu prieš tai jie netiki. Bet ir tai dar buvo neblogai, palyginus su tuo, ką atnešė Naujieji laikai. O jie atnešė jau tik gryną tapsmą, būtis buvo radikaliai išnaikinta, kartu su dvasia ir amžinybe. Liko egzistuoti tik virsmas… Tuo pačiu neliko ir su kuo tą tapsmą lyginti. Seniau jis buvo sąntykyje su būtimi: daugiau tampa būties virsme, tada gerai, mažiau – blogai, regresas.
Žodžiu, tik tapsmas link būties yra gerai, o tapsmas, nuo būties tolstantis, kai jis lieka vis labiau pats sau, būtis pradingsta už horizonto – blogai… Kaip tik toksai tapsmas be būties dabar mumyse ir įsivyravęs: degradacija, nebe likę nieko amžino, dvasingo… Nebėra su kuo nieką – bet ką – palyginti, dingsta referencijos taškas ir tas išlaisvintas tapimas tampa nebe valdomu, neturinčiu prasmės. Kad normalus žmogus nuo tokio atsivėrusio siaubo neišprotėtų, kad visa tai sušvelninti, eufeminizuoti, ir buvo iškelta progreso idėja. O ji teigia, jog viskas, kas tampa, viskas yra gerai. Ir kalbama jau tik apie tapimą kaip po tokį, o ar vyksta tai į gera, ar į bloga, jau yra patalpinta į paties tapsmo proceso vidų. Koks jis buvo anksčiau – blogai, koks jis taps ateity – gerai, geriau ir dar geriau… Ir jokios kitos nuomonės, požiūriai ar kritika lieka neįmanomi. Kokia praeitis bebuvo realybėje, gera ar bloga, ji paskelbta netikusia, o kokia ateitis bebus, gera ar baisi, tai neturi reikšmės, ji iš anksto paskelbta puikia. Tai priverčia žmones susitaikyti su tuo, ką diktuoja globalistai, bankininkai, transatlantinės korporacijos. Nesvarbu, kaip yra, svarbu ką mums sako, nes virsmo, judėjimo, tobulėjimo, progreso beprotybės teigiamybe esame įtikinti ir įtikėję, giliai ir jau seniai.
Bet yra dar vienas svarbus momentas: kadangi tapsmas įsigalėjo ir išnaikino būtį, tai jis išnaikina ir žmogų kaip po tokį. Išnaikina individą, žmogaus indentitetą – nes žmogus asmenybė yra tiek, kiek jame yra amžinos būties – buvimo, tylos, dvasios. O progresu vadinamas virsmas – ir tik mūsų pačių labui, žinoma – ją iš mūsų išplauna, visą ir ant visai. Identitetas yra iš lotynų „Id est“ – jis yra ir savimi reprezentuoja būtį. Žmogus, išlaikantis identitetą, savyje dar išlaiko ir dalelę būties, nesvarbu, kad išoriniame pasaulyje jos jau nebėra oficialai ir daroma viskas, kad nebe būtų ir realiai… Ką dar galima pasakyti apie būtį? Joje viskas tobula, gera, ten nėra ligų, traumų, karų marų, katastrofų, todėl dar kažkiek būties turintis yra sveikesnis, o ir pasveikimo, ilgo gyvenimo raktas irgi yra ten pat, toje vidinėje tyloj, vadinamoj dvasia.
Taigi identitetas ir yra subjektas, ir yra tai, kas tampa, virsta… Veiksmas gi nevyksta pats sau vienas, turi gi būti bent jau subjektas, jei jau nėra objekto. O dabar, Naujaisias laikais jau ir subjekto – liūdijančiojo – irgi nebe reikia. Tapimo progreso išorėje turi nebe likti nieko, viskas privalo ištirpti, išnykti jo viduje – žmonija, pasaulis, viskas. Tada tie, kas progresą suka ir yra pasaulio ir žmonijos valdovai. Nelieka žmonijos kaip progreso subjekto, žmonija lieka tik kaip funkcija progreso viduje. Nes jiems nereikia žmogaus kaip individo, kaip įsikūnijusios hierarchijos, kurioje sąmonė valdo visas kitas žemiau einančias dalis – emocijas, instinktus, laiko duris į pasamonę uždarytas. Tokiu žmogumi nepamanipuliuosi, jis turi savą vidinę ašį, pagal kurią yra išstatytas. Todėl reikia, kad tos ašies jame nebe būtų, kad viskas jame turėtų laisvę ir teisę pasireikšti – instinktai, emocijos, pasamonės pabaisos, viskas turi būti išleista į laisvę. Ir matome, kokiu virsta pasaulis, to pasekoje… Bet, viskas yra progresyvu!

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as