Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)

Jeigu esi stipresnis energija, tai viskas, esi stipresnis – žmonės myli stiprius.

O tai iš kur tada juodas pavydas,pvz. paklausite.

Kito žmogaus gaila tik tada, kai tau reiktų, kad ir tavęs kas pagailėtų, jeigu ką… Arba, žinai, kad yra už ką.Tas, kuris negaili savęs, kuriam arba visada sekasi, arba jis neleidžia sau suskysti, jis negaili ir kitų. Ne veltui Chironas – gydytojo archetipas – yra sužeistas gydytojas: nebuvęs sužeistas negali gydyti… Nepasveikęs nuo sužeidimo pats irgi negali.

Neintelektualams reikia intelektualų idėjų energijai, kuri išjudintų Visatos būklę iš stabilumo taško… O kai situacija pajuda ir pakinta pakankamai, tada pora iš jų pakaria, giljotinuoja arba sušaudo, likę išsigąsta, į politiką ar valdymą kištis nustoja, ir pragmatikai valdo toliau, kaip nori ir kiek nori…

Nes pragmatikų idėjos energijos neturi – gimę nosim žemę rausti, neskraidys… O vat skraidyti gimę, minotaurą sau dirbti pajungę, įgija ir kojas, kuriomis jų idėjos jau ir po žemę vaikšto. Tada jie ir kitais minotaurais komanduoja, jeigu ką…

Lietuvių kalboje net žodžių tokių skirtingų nėra, kad išversti iš anglų jelalousy ir envy

Iš bėdos sakom, kad pavydas ir baltas pavydas. Nors, ir apie baltą pavydą kalbėdami, sakom „pavydžiu juodai“… Tikrasis pavydas (envy) yra tokia baisi ir gili emocija, pasislėpusi kaip antras dugnas, ir už godumo, ir už nužudymo, sunaikinimo – noras sutrypti kitą už tai, ką jis turi, ką jis sugeba, kad jam sekasi, už ateitį, kuri jam šviečiasi.

Baltas pavydas yra netgi ne pavydas, palyginus.

Jis gali būti prilygintas džiaugsmui už kitą, kad jam sekasi, kad jo svajonės pildosi… Tu irgi to norėtum, bet ne jo sąskaita, ne būtent to paties, ne iš jo atimto ir tau atiduoto – tegu žemėje bus kuo daugiau laimingų žmonių… Nuodėmė yra, kai kito sėkmė, jo turėjimas ar gebėjimas žeidžia tave asmeniškai – tu netgi ne tiek nori viso to ir sau, netgi ne sau vietoj jo – tu nori, kad neturėtų ir jis – kad jeigu tu neturi, tai žemėje kad nebūtų ir kitų, ką nors turinčių!

Sunaikinus kitą, automatiškai pasijuntama didesniu, stipresniu, svarbesniu, nes tu išlikai, kad ir koks mažas ar niekingas bebūtum, o to kito jau nėra…

Kiek šituo principu remiantis, pasaulyje yra tyčiojamasi iš žmonių, mažiau teisių turinčių ar silpnesnėj pozicijoje, kiek vyksta konkurencinės kovos, ne tik ekonomikoj – ir moksle, akademijose, universitetuose, kūrybinėse sąjungose, mene… Žinoma, pakanka egoizmo, didybės manijos, garbės troškimo, bet, už viso to slypi faktas, jog daugybė žmonių patiria malonumą ne kurdami, kaip žmogui ir priklausytų, bet griaudami ir naikindami.

Gyviems viskas gyva ir šventa atrodo, o numirusiems dvasioje ar jos kitaip neturintiems – kurių tik minotauras gyvas ir siutinasi, jie ir likusį pasaulį į kapą nuvaryti, su savim nusinešti nori – „aš negyvenu, ir jūs negyvensit“ principu.

Ar tai jums neprimena istorijos, kaip Kainas užmušė Abelį? Romulas užmušė savo brolį Remą? – kas gi mums šitas grožybes į klasikinius kultūrinės atminties tekstus įrašė? Kas brolžudystę kurstyti pasistengė?

A.T.Fomenko Naujoji chronologija nelietė naujesnių, nei XVIIa laikų ne todėl, kad tada istorija jau galima pasitikėti, kad ji tikra, bet todėl, kad tada istorija jau yra politika.

Istorija visada yra politika – todėl ją laimėtojai ir persirašo kiekvieną kartą, savo valdžios pagrįstumui įrodyti…

Kaip parodo A.Stepanenko, netgi XIXa vidurio įvykiai, kaip Paryžiaus komuna, Krymo karas, Lenkijos sukilimai yra dubliuojami, ir, kitaip pavadinimais, įrašomi į amžiaus pradžią. Napoleono III valdymas yra tikslus Napoleono valdymo, respublikos ir imperijos, karų ir Europos vienijimo atsikartojimas.

Atspėkit tada, kuris iš jų buvo, o kuris tik šešėlinis, įrašytas, kad uždengti kažką kitą, kas tada vyko ir į tuometinį valdančiųjų užsakymą jėzuitams netiko?

O gi jie mums dabar žinomą Biblijos versiją XIX amžiuje galutinai ir atkoregavo, jeigu ne iš viso, sukūrė…

Stephen Howking sako jau oficialia: praeitis yra lygiai tokia pati tiktai tikėtina, kaip ir ateitis – viskas kinta nuo to, kaip apie tai galvoji… – Už tai tiek konkuruojančių variantų konkuruojančiųjų pateikėjų pateikiama?

Jėzuitų monopolis istorijai baigėsi?

Rašytojas, sociologas ir filosofas A.Zinovjevas: mūsų civilizacija prarado laiko tėkmės pajautimą kaip kažką normalaus ir įgimto, nes laikosi praeities, kaip nekintančio fakto. To pasekoje gyvename, veidu pasisukę į praeitį… Ir mūsų ateitis tada, automatiškai, irgi ateina iš ten, kaip pasikartojimas. O apie tikrąją ateitį, kuri iš ateities galėtų ateiti, niekas apskritai neturi supratimo ir (todėl) jos nėra?

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as