Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)

Žinoma, galima sakyti, jog dėl tokio susiskaidymo žmonėse ir žmonijoje tiesiog kaltas nusmukęs sąmonės ir kultūros lygis – kai žiūrai iš pakankamai aukštai, tai viskas rodosi viena, vieninga ir kartu… O kai iš žemiau, tai ne tik skaidymasis atsiranda pagal horizonto liniją, toliau kurios nematai, bet ir pats, automatiškai, į vieną ar kitą stovyklą randi save esant priskirtą.

Net tokie žmonės, kaip Z.Froidas ar C.G.Jungas sąmonę skirstė į dalis – sąmonė ir pasąmonė, pvz. O Krišnamurti, priešingai, iš viso žodžio „sąmonė“ nenaudojo sąmoningai, nes tai jau įneša dalijimą… Kai viskas yra tiesiog viena ir tiek.

Iš tokio lygio visatą realiai matyti mums jau praktiškai be šansų.

Prie jėzuitų grįžtant. Jei jie, istoriją mums bekurdami, dvi pagrindines ir tokias skirtingas kultūras , kaip graikus ir romėnus įrašė ne susiskaidymui žmonėse sukelti ar sustiprinti, bet iš gerų tikslų – kaip augimo dvasioje pavyzdį, galimą alternatyvą, tai tuo būdu mums ne tik pasidalinimas atsirado, bet ir kitos problemos.

Auklėjimo naudą pripažįsta visi. Bet retas suvokia, jog auklėti sėkmingai galima tik savo pavyzdžiu – vaikas daro, kaip mato daroma. (netgi ir tas užsispyrėlis, kuris viską daro atvirkščiai, tik laiko klausimas, kada jis apsižiūrės, kad esąs, gyvena ir daro lygiai taip, kaip jo tėvai kadaise).

Kai  normaliai, realybėje,  jau kelis šimtmečius kaip tik jėzuitiškas auklėjimo modelis naudojamas – mokinimas, aiškinimas, idealų, aukštų tiesų diegimas žodžiais… O patys mokytojai, nei jie yra tokie, ką jie pavyzdžiu rodo, nei jie patys elgiasi taip, kaip mokina, nei patys pagal savo mokymą gyvena… Iš čia ir jėzuito, kaip dviveidžio, vieną šnekančio, kitą darančio, o ne, tai dar ir vis tiek, sugebančio savo elgesį pateisinti, įvaizdis.

Daliai vaikų auklėjimas išmuša visą pagrindą iš po kojų. Pirmiausia tuo, kad jei esi auklėjamas, vadinasi, toks koks esi, esi netinkamas… O toliau, gali stropiausiai visus tau duotus idealus ir herojus išsimokyti ir įsisavinti, bet pasaulis tai veikia visai kitaip – pagal minotauro, aukso veršio taisykles… Ne veltui visi esame romėnai savo esme.

Tie, kurie auklėjimo dviveidiškumą įžiūri nuo pat pradžių, žemiški, praktiški, su veikiančia nuojauta žmonės užauga ir sėkmingai funkcionuoja per savo minotaurą.

Tie, kurie išauginti, siekiantys tapti herojais ar didvyriais, jie nepasitiki savimi, dažniausiai, visą likusį gyvenimą, nes žino minotaurą gyvenantį ir juose… Stebėdami, kad jis nepaimtų viršaus, jie nustoja funkcionuoti pasaulyje, o jie būtų buvę tinkami ir yra skirti vadovaujančioms, vizionierių, paskui save vedančių kitus, funkcijoms… Dažniausiai jie neveda nieko niekur, jų gyvenimas praeina, nekenčiant savęs už savą minotaurą…Netgi ne už tai, ką tas padaro, bet už tai, ką galėtų padaryti.

Nes mato baisų pasaulį aplinkui, gyvenamą žmonių, už kuriuos gyvena jų minotauras.

Gal čia irgi kultūros, laikmečio, kuriame gyvename, ypatumas, kad retas kuris, suvokiantis, jog minotauras, tai ne jis pats, sugeba su juo susitvarkyti ne jį užspausdamas ir visą laiką saugodamas, kad tas neprasiveržtų, bet jį pažinęs, ištyręs – susidraugavęs? – ir ėmęsis vadovauti jo veiksmams.

Maždaug tuo principu, kad tu geriau žinai, kaip veikti, bet aš esu aukščiau ir matau toliau, tai aš tau sakysiu, koks mūsų tikslas, į kur mums pakeliui ir ką mums reikia padaryti, o tu jau tada, kaip darymo specialistas, daryk, kaip geriausia.

Ir tada viskas susieis, ir visos aukštos idėjos irgi turės galimybę pagaliau būti įgyvendintos ne kažkada ateity, geresniais laikais ir kažkur kitur – rojuje? utopijoje? – o čia ir dabar. Aišku, su šituo procesu vėluojam ir todėl darbo yra susikaupę daug, bet, kelią nueina einantysis…

Dar vienas įrodymas tada, kad apie graikus mums gražų pasakojimą, vis tik, jėzuitai sukūrė – čia kaip tik jų būdą atitinkantis sprendimas, kad minotaurą reikia užmušti… Užmuši, ir ką?…Kaip gyvensi toliau?

Nugalėti priešai yra patys ištikimiausi darbščiausi naudingiausi pagalbininkai pasekoje. Ir niekam nieko nereikia užmušinėti.

O dabar gi kaip gyvenam – geras priešas tiktai užmuštas priešas. Taip ir žudosi žmonija, ir galo nesimato. Nes tokia programa į sąmonę įrašyta, kiek tos sąmonės dar turim.

(bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as