Normalumui išnykstant… (III dalis)

Mano karta, negana, kad ekonominį viso ko užėmimą pergyvenom, dabar jau tenka stebėti ir kažkokį sekantį užėjusį, ypač jaunos kartos atstovaujamą, visišką nužmogėjimą, kitaip nepavadinsi – gal jie kokie jau jauni robotukai gimsta, pilni energijos ir jokio sveiko supratimo apie nieką, nežinau… Bet apie tai geriau tegu Dubravka Ugresič paaiškina ir įspūdžiais pasidalina, išverčiau čia jos essė fragmentų šita tema:

Jei ateini iš kultūros, kurios humoras jauniems dabar jau atrodo grubus ir diskriminuojantis (ir niekam nekrenta į akį, kad gyvenimas toks ir yra, kas nors visada yra diskriminuojamas), ir pati kultūra jau paženklinama kaip dviprasmiškumo ir dviveidiškumo kultūra. Su Ezopo kalba. Kultūra, kur žmogus klauso autoritetų (ir valdžios), bet visada skeptiškai (valdžią tai ir visai, žino meluojant). Tokioj kultūroj labai daug paradoksų, viskas ambivalentiška, visur dvigubas dugnas, paslėpta prasmė, motyvai, užmanymai gilumoje kitokie, nei rodosi paviršiuje: žmonės, norėdami išlikti, išvystė įvairias, bet iš esmės panašias strategijas… Tokioj kultūroj ne tik pats taip gyveni, bet ir kitus atpažįsti taip gyvenant. Galiausiai, jei pavyksta, tai žmonės taip pergyvena ir valstybes, valdžias, įstatymus, ideologiją, kontrolę.  Iš paviršiaus tokioj visuomenėje viskas atrodo tvarkoj, o viduje vyksta visiškai kitoks – prasmingas, gilus, tikras gyvenimas.

Rytų Europoje komunizmas pasibaigė, amerikonai mus išvadavo, jiems priešintis nereikia, jie laisvę atnešė – jų laisvė yra tikresnė, todėl galim ir privalom išlįsti į paviršių, pasirodyti, kokiais iš tikro esam. Ypač valstybei, įstatymams, mokesčių inspekcijai ir kitiems kontroliuojantiems organams (nekalbant jau iš to sekančią ekonominę naudą – lengviau tau ką parduoti ar tavo elgesiu manipuliuoti, nes tu jau nežinai ir neįtari, kad tai su tavim daroma.)… Vakaruose tas pats atsitiko, kai trockistai globalistai perėmė federalistus, kurie, savo ruožtu, buvo nugalėję nacionalistus. Kai nacionalumas dar buvo labai  realu, federalizmą Amerikoje (ar TSRS) žmonės dar perprato. O dabar globalistų laisvės paistalai, ypač jauną kartą, išaugino paprastą – plokščią -kaip stalas. Tiesią ir tokią, „kokia ji yra iš tikro“ – būti, koks esi iš tikro yra kultūrinė mūsų laiko obsesija. Sincerity – XXa. pabaigą apibūdinantis žodis. Vartotojų apklausos parodė, jog žmonės nebe susigaudo sudėtingėjančiame pasaulyje, siekia daugiau paprastumo, transparancijos. Todėl Zeitgeist buvo perpakuota vėl iš naujo, ir prezentuotas kaip Age of Honesty.

Bet tie, iš kurių tos transparancijos ir sąžiningumo yra tikimasi – ekonomistai, bankai, pardavinėtojai, biurokratai, administracija – tie nepasikeitė, tik pasislėpė po nauju fasadu, kaip visada… O netikėtomis tos politikos aukomis tapo subtilumas, lengvas jumoras, ne didaktiškai pateikta išmintis, užuominos, akies mirktelėjimai į vieną ar kitą temą… Liko tik tiesumas, teismukiškumas, taip pat ir kaip komercinio įtikinamumo etiketė. Nuo to momento, kai buvo duota žalia šviesa, mus užplūdo politikos, kultūros ir medijos produktai, kurių pagrindinė apibūdinanti savybė yra tai, jog jie patys skelbia savo autentiškumą, ir patys jį patvirtina. Visur dabar matom „užtikrintai gryną, natūralų, aukštos kokybės ir 100% autentišką produktą“, the real thing, the real life, the real drama.

Literatūrą Amerikoje studijuojantys studentai dėstytojui turi vieną klausimą: ar viskas, apie ką rašyta, yra „tikrai atsitikę’ ar „tiktai išgalvota“? – mat „realumas“ užėmė „išgalvota“ vietą, tik, nuo to ne viskas tapo realu, bet, visa realybė pasislinko į fantazijos teritoriją. Ir dar reikia būti atidiems, kad ir mes kartu su ja ne būtųme į ten persislinkę… Studentai ten neturi jokio supratimo apie literatūrines strategijas ar naratyvo kaukes, visiškai nesupranta ironijos…Arba dar blogiau, ironiją atmetė kaip amoralią, kaip netiesos sakymą. Jie iš principo priešinosi tekstams, kurių supratimas reikalavo bent kiek pastangų (ir todėl buvo netiesa, amoralūs iš esmės)… Ir darosi vis blogiau. Gyvename viešų išpažinčių kultūroje, televizija perėmė bažnyčios rolę – einama išpažinties pas laidų vedėjus. Knygynų skyrių pagrindinė takoskyra – fiction ir non- fiction.. Memuarus rašo ne tie, kurie kažką nuveikė. Priešingai. paprastų žmonių paprastos išmintys apie paprastą gyvenimą… Serialais per tv tikima labiau, reaguojama labiau, nei į realybę ir realybė užėmė serialų vietą: kiekvienam jo 15min. šlovės.

Ir blogiausia, jog ta (pagal amerikonų madą) realybė, visiems dabar save primetanti kaip autentiška, vienintelė tikra, ir todėl PRIVALOMA. Kai ji yra tik muilo operos lygio realybė, nuleista iki lygio „gyvenimas pradedantiems“ (for dummies). Pakeliui, diegiant elgesio taisykle – politkorektiškumą, pakantumą mažumom, multikultūralizmą, antifašizmą – vėl iš naujo, kaip didžiuliu siurbliu, išnaikinama dabar jau bet kuri pasipriešinimo galimybė – cinizmas, ambivalentiškumas, ironija, užuominų ar Ezopo kalbos galimybė. Nebe lieka erdvės net paprastam klausimui – ar visa tai yra teisybė? – pagal tai ir guru parinkti, Oprah, pvz. Autentiškumas, spontaniškumas, tiesumas iškelti iki fetišo lygio. Princesė Diana po mirties tapo simboliu situacijos, jog geresnį pasaulį sukurti tapo sunku, jei ne neįmanoma, todėl mums belieka mūsų asmeninis gyvenimas – jį gerinti dar yra įmanoma užduotis: širdis vietoje proto, tiesumas vietoj melo ir apsimetinėjimo, paprastumas vietoje elitiškumo, silpnumas vietoj įsikalbėtos stiprybės, labdara vietoj gobšumo… Viskas medijų išpropaguota iki begalybės – ar reikia stebėtis, kad amerikonai Trampą prezidentu išsirinko? Ar nesimato, jog tai šio proceso paseka? – ir dar čia tik pradžia…

Žmogus rašo tekstus ir komentarus Twiter ar FB savo privačioj aplinkoj ir dažnam labai sunku pastoviai atsiminti, jog visa tai nuskambės viešai, jog tai – viešos virtualios erdvės, kad nereikia rašyti to, ko nešauktum vidury aikštės atsistojęs… Kad viskas sekama ir fiksuojama tiek ekonominiams tikslams duomenų rinkėjų, tiek ideologinių politinių kontrolierių, ir rašyti iš viso, nereiktų niekur ir nieko, tai apie tai net nekalbam. Kalbu jau tik apie buitinio lygio, tarp draugų, prie kavos kalbėjimosi, bumbėjimo ar skundimosi sumaišymą su tuo, ką sakytum viešai ir svetimiems, jei suvoktum, kad esi girdimas viešai ir svetimų… O jei suvoktum? – tada ir draugams, ir virtuvėje prie kavos irgi kalbėtum tik politkorektiškai, nediskriminuodamas, pagal oficialios ideologijos linijas, be juokelių, anekdotų – žodžiu, tavo nuoširdumas taptų irgi toks, kokio reikia oficialiai… Tu pats iš pačių gilumų taptum ir liktum tokiu, kokio tavęs ir siekta padaryti oficialiai – ir jokių paslėptų minčių, dvigubų dugnų, užuominų. Net ir sapnuose!

Nes greit suras būdą ir sapnuojančius mus pajungti nuskaitymui, ir bus skandalas: kaip drįsti sapnuoti kitaip, nei kalbi viešai? Kodėl esi nenuoširdus ir ne tiesus? Kodėl meluoji?

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as