Normalumui išnykstant… (II dalis)

Normalumas kinta kartu su kintančia realybe, būtų gal ir nieko tokio, jei tuo pačiu ne mažėtų tos sąvokos dengiama teritorija.

Mano karta jau gimė į technikos ir industrijos normalumą, beveik kiekvieno mūsų tėvai buvo kokios nors rūšies inžinieriai… ir mes jau be pagalbos iš praeities nebe galime įsivaizduoti, kad technika atėjo ir sugriovė, sumažino, paslinko tada buvusį be techninį normalumą… O tie laikai nebuvo seniai: XXa. viduryje M.Heidegeris daug apie tai kalbėjo (tik mažai kas klausė, o ir prieš vėją pūsti sunku). „Technika jau seniai nėra žmogaus įrankis ir su įrankiu ji jau neturi nieko bendra. Žmonija neranda būdo, nesuranda savyje verto atsako, kurį būtų galima priešpastatyti technikos esmei.“ – aha, štai, jis nori sukurti antžmogį! – iš karto šaukė jo priešai, o jų jis turėjo daug, ypač po Antro Pasaulinio karo. Ir jie labai būtų norėję filosofą ant visai pažymėti, išbraukti ir pamiršti… Nes technikos reikėjo, norėjosi, jos gaminimas nešė pelną, ji pati, pagaminta, nešė pelną, skatino naudojimą, naikino (rankų) darbo etiką, naikino žmogų- darbininką.

O M.Heidegeris manė, jog naciai ir bolševikai, bent jau teoretiškai, norėjo naują žmogų formuoti, kad jis būtų technikai bent jau lygus, jei ne jos valdovas. Ir kad todėl, matomai, jie tokie prakeikti ir liko, kad niekas daugiau nedrįstų bandyti.

„Technika yra vis labiau visaapimanti ir veikia ne tik be žmogaus įsikišimo, bet ir iš viso, be žmogaus. Ji palietė ir žmonių tarpusavio santykius į tiktai techninius – toksai technikos vykdomas žmonijos iššaknijimas, yra pabaiga visko, kas žmogiška. Nes iki šiol progresas ėjo iš žmonių, turinčių namus, esančių tradicijoje… Literatūra pvz, šiais laikais jau yra daugiausia išvarytųjų, benamių, emigrantų – vidinių ar išorinių – reikalas. Vadinasi, destruktyvi. Technika perėmė viską jau tiek, kad nei filosofija, nei nesantis dievas, niekas jau mūsų neišgelbės – ji perėjo jau į struktūrinį lygį.“ (M.Heidegeris)

O mums šita situacija kaip ir normali, mes joje nieko ypatingai blogo ar keisto nematome – mes prieš ją jau ne kariai.

Mūsų gi pasaulio griūtis ir didžiulio normalumo gabalo praradimas įvyko, savo ruožtu, kai viską užliejo ekonomika ir tapo svarbiausiu svertu, tikslu, priežastim ir prasme. Tada mes jau M.Heidegeriui pritariame, jog „pasaulis be žmogaus būti negali. Pasaulis pasireiškia per žmogų, per žmogaus suvokimą.Vadinasi, technika, užvaldžiusi žmogaus esmę, tvarkosi pasaulyje per žmogų, kaip jai reikia…“ Ekonomika tai daro per pinigus… Kai žmogiškumas pasaulyje, pvz, tvarkytųsi per poeziją, jei žmogus ją dar mylėtų ir negalėtų būti be poezijos, kaip negali be technikos ar be pinigų. Nes filosofas manė, jog „iš kultūringos Europos išėjęs kapitalas, pirmiausia ėmėsi kurti techniką ir ekonominius/piniginius santykius, nepasivarginęs kurti civilizacijos… Ir tada tie piniginiai dalykai grįžta į Europą, ir pribaigia ten ir žmogiškumą, ir netgi techninio žmogaus jau tik likučiai telieka. Nes, techninis žmogus dar gamino, o ekonominis jau tik vartoja“…

O.Spengleris, R.Musilis irgi rašė apie poetinio žmogaus perėjimą į techninį – rašė apie veikimą, bet be žmogiškos prasmės, techninį, robotinį… O ekonominis žmogus jau ir tinginys, jis mieliausiai gyvena nieko neveikdamas, tik parduodamas, spekuliuodamas. Taip pereinama iš protingo žmogaus į gudrų ir suktą. Amerikiečiai, įklimpę mąstyme, kuris propagandiiškai aukština techninį operavimą ir manipuliavimą, tuo užkirsdami kelią šiuolaikinės techninės esmės apmąstymui – jų mąstymas vadintinas programiniu – pozityvistiniu.

1957m. Freiburgo universiteto metinių proga M.Heidegeris skaitė paskaitą „Tapatumo dėsnis“ -paskutinį kartą bandė keliais mąstymo žingsniais parodyti, jog technikos amžiaus žmogui, suvokusiam, kur glūdi šiuolaikinės technikos esmė, atsivers galimybė patirti kitokį santykį su ja: „Mano mąstymas yra neatskiriamas nuo Holderino poezijos, nes ji rodo ateitin, laukia dievo.“… Tik tame kontekste dievas, kurio laukiama, mums – dievas, o tada, kažkada, buvo tiesiog, žmogus – dar viena prarasta  sumažėjusio normalumo teritorija, nes dabar žmogumi vadiname tik mažą kažkada buvusio žmogaus nuoplaišą. – „Technika kultūrą atvedė nuo visų visuotinumo visame kame į kiekvienos tautos esmės ieškojimą, ieškojimą tautų praeities, paskirties, užduoties… Mokslinis techninis požiūris suskaldė pasaulį į šalis, tautas, mokslą į sritis, žmonių užsiėmimą į profesijas…“

Europą gali išgelbėti tik europinė tradicija, o ne kokie ten Dzen budizmai. Nes kiniečiai, pvz, peršoko ir per techninės, ne tik per  civilizacijos kūrimą, ir nuėjo tiesiai į ekonomiką (ir gamina tik pardavimui, panašu) – arba jie vėliausiai pradėjo formuotis, todėl tokie gyvybingi. Nes, kuo primityvesni, tuo gyvybingesni – gamta neskatina nei kultūros, nei civilizacijos, ji tik teikia gyvybę. Ir labai prastas ženklas, jog Iljadą ar Odisėją, Šekspyrą ar Servantesą skaityti mums jau per daug žodžių, per sudėtinga, neturime tam kantrybės, gaila laiko ir, svarbiausia, nebe matome tokio skaitymo svarbos… O štai kokį ten ketureilį  kiniečių poezijos tradicijoje, ar haiku, tai dar ir perskaitom, ir gili mintis mums pasirodo… Ir Emily Dikinson poeziją į madą atėjo dėl tos pačios priežasties – užkabina naujumu, netikėtu kontrastu ar prasminiu posūkiu – ir laisvas, gali užsiimti toliau, kuo tau reikia – esi jau kultūringas…

Irgi įdomu, Europoje dejuojama, jog visiškai išėjo iš mados senų gražių kokybiškų meniškų daiktų kolekcionavimas, pirkimas – ne tik aristokratijos palikimo likučiai nebe jaudina, netgi arčiau esanti turtinga buržuazinė kultūrinė praeitis irgi nebe aktuali. Dabar madoj jau tik techninis, industrinis paveldas, lempos iš fabrikų, kokios ten taburetės – trikojai iš dirbtuvių – lyg dabartinį jaunimą stebintų vien jau jų medžiagiškumas – metalas, masyvus medis, sraigtai, veržlės – tai, kas mano kartai buvo kasdiena, jiems, prie ekranėlių ir telefonų augantiems, virtualioj realybei didžiausią laiko dalį mirkstantiems, jau yra praeities dalis, ir dar daugiau, jų žvilgsnis į praeitį tiktai tiek giliai ir prasiskverbia.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as