Normalumui išnykstant… (I dalis)

Viename interviu 2004m., A.Piatigorskis, garsiai svarstydamas, kodėl jam patiko filmas „Šindlerio sąrašas“, papasakojo įdomių paralelių: jis prisiminė savo pažįstamą, indų antropologijos profesorę, Veena Das. „Šindlerio sąrašas“ buvo filmuojamas, kai po žydų sunaikinimo jau buvo praėję pusė amžiaus. O ši A.Piatigorskio pažįstama antropologė nuvažiavo į įvykio vietą tiesiai po tamilų pogromo Kolombe, ten dar pėdsakai nebuvo spėję ataušti. Ten  „Jaunieji liūtai“, tokia jaunimo organizacija, buvo nusprendę išnaikinti visus tamilus Kolombo mieste. Atkreipkit dėmesį, jog ten jų nebuvo taip kaip žydų Berlyne (H.Arendt duomenimis, 1938m.Berlyne buvo 5-6%), ir ne kaip Vienoje (8-9%) – Kolombo mieste tamilai sudarė ketvirtį visų gyventojų. dar vienas momentas: atskirti Europos gatvėje žydą nėra taip lengva: pogromo atveju didelė dalis užmuštų pasirodys visai nebuvę žydais, o tik buvę į juos panašūs. Kai Kolombe tamilai nešioja visai kitokį galvos apdangalą, kitokią šukuoseną, žodžiu, atpažįstami lengvai. Tai štai, tenai vaikinai tiesiog ėjo keleivinio traukinio vagono praėjimu, traukė iš keleivių tarpo tamilus ir mėtė juos pro langą, traukiniui nelėtinant greičio. Ir niekas jiems netrukdė, pakeliui, dar ir žvėriškai iš jų išsityčioti. Viskas vyko neilgai, bet efektyviai.

Taigi, Veena Das užrašė ten siaubingus interviu, tyrinėjo konkrečius atvejus. Ji priėjo išvados, sutampančios su filosofija, kurios laikytasi, kuriant ir „Šindlerio sąrašą“. Mes linkę manyti, jog viena, kas gali būti priešpastatyta absoliučiam blogiui, yra absoliutus gėris. O jinai rašo, jog iš tikro yra priešingai: žmonės, kurie bandė priešintis, kovoti (apgailėtina mažuma, tarp kitko), nebuvo gėrio žmonės, gėriui atsidavę ar pan. Jie buvo, kaip V.Das sako, kažkokie atsitiktiniai, absoliučiai praktiškai mąstantys žmonės, gyvenantys savo buitimi, bizniu, namų šeimininkės ir panašūs. T.y. absoliučiam blogiui gali pasipriešinti tik normalus gyvenimas, tik normalūs, kasdieniniai žmonės. Absoliutaus gėrio, idėjų vedami žmonės arba bus sutrypti, arba pervirs absoliutaus blogio žmonėmis. Kas toksai Šindleris? – vidutinis normalus žmogus, neijoks gėrio idėjų nešiotojas ar subjektas. Arba japonų diplomatas, gelbėjęs žydus Kaune, Sukihara. Fašistinės Japonijos atstovas! – tačiau kaip aristokratas ir karininkas, jis negalėjo pritarti tokiam elgesiui. Tai buvo nepadoru… Čia A.Piatigorskis prisimena dar ir filmą „Eilinio Rajeno gelbėjimas“ ir teigia, jog jokio Gėrio iš didžiosios raidės nėra, priešpastatomo tokiam pat Blogiui. O yra tiktai blogis. Ir jam galima priešpastatyti – ne kovoti su juo, o būtent, egzistuoti, neturint su juo reikalų. Taip gyvenime, taip ir mene, svarbu „to be somebody, no matter what…“- būti, nepriklausant nuo aplinkybių. Tik deja, tas kažkoks realus (pagal Hegelį), bet tampantis vis retesniu, normalumas nyksta ir yra naikinama kryptingai – žmogaus būties normalumas, pokalbio tarp žmonių, žmogaus mąstymo normalumas

Blogis negali visiškai įsigalėti, kol dar yra normalų gyvenimą normaliai gyvenančių normalių žmonių – pasirodo, tai didžiausias trukdis. Todėl visi turim tapti išskirtiniais, išsikraipiusiais, dievai žino, į kurias puses orientuotais, šokti ir dainuoti pusplikiai, su plunknomis užpakalyje per kiekvieną tv kanalą, neturėti vieni kitiems laiko, siuntinėtis trijų žodžių ir penkiolikos šypsenėlių žinelėmis… Arba, jei jau ką, tai tapti didžiais kovotojais už Gėrį, visose formose ir visam Žemės rutulyje, bet tik gink dieve, nebūti patenkintais tiesiog kasdiena, normaliai, žmogiškais dalykais, sąntykiais ar pasitenkinti žmogišku požiūriu.

J.Vaiškūnas straipsnyje Alke neseniai pastebėjo, jog „vartotojiškai kultūrai labai pavojingi smulkūs verslininkai, krapštukai namudininkai, saviveiklininkai žemdirbiai – rankų darbo meistrai, širdžių šilumos davėjai glostantys augalus, gyvulius, daiktus… Kuo mažesnis – tuo pavojingesnis ir ne tiek savo gaminių kiekiais ar veiklos mastais, kiek visai kita – užkrečiama – Tausojimo kultūros – meilės, skalsos, darnos filosofija. Todėl jums sumoka – kad nelaikytumėt karvės, kad supjaustytumėt ir išmestumėt į metalo laužą žvejybinį laivą…“ – būtent, turi nelikti žmogui įgimto požiūrio į pasaulį, nelikti nieko, kas dar būtų žmogiško mastelio, žmogiškų elgesio normų ir paties normalaus žmogaus irgi. Todėl vaikams nuo darželio imama kalbėti, jog jie gali pasirinkti, kuo užaugę bus, berniukais ar mergaitėmis, o gal ir tuo, ir tuo… Arba kartais tuo, kartais anuo. Nenormaliu būti esi laisvas, tik būti normaliu jau darosi no done.

Palyginimui, prieš maždaug pusę amžiaus A.Maceina skundėsi visai kito lygio problemom: „kalbėdamas apie poeto prasmę žemėje M.Heidegeris atskleidžia gilias perspektyvas. Vargingas metas, jo supratimu, yra ne tik mūsų dabar gyvenamas istorijos tarpsnis, bet apskritai, žemiškas mūsų buvimas… Vargingas todėl, kad pažymėtas dievo stoka. Ne tik dievų nebėra, bet pats jų žibėjimas pasaulio istorijoje yra užgesęs – Pasaulinė naktis skleidžia savo tamsą. Žemiškas buvimas jau toks vargingas, jog nepastebi dievo stokos kaip stokos. – Poetas rodo žmonėms dar likusius dievų pėdsakus, nes kuo toliau, tuo labiau jie nyksta… Mirtis neaiški, meilė neišmokta, bet, kol yra poezija, yra viltis.

Tik, kai vietoj lyrikos bus imtasi technikos, ateis Vidurnaktis. “

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as