Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (IV dalis)

Aristokratija prarado savo prasmę ir sugędo iš esmės, kai į ją ėmė prasiskverbti Šeilokai (žr.Šekspyro „Venecijos pirklį“), Naujųjų laikų aušroje – turintiems pinigų, jiems norėjosi ir padėties visuomenėje, galios, pripažinimo, pagarbos.

Pasauliui keičiantis – karai, marai, potvyniai ir industrinė revoliucija – pasidarė labai lengva nusipirkti protėvius – išnykusios giminės pilies akmenų krūvą (ancestor pile), arba įsiteikus tuometiniam valdovui (finansavus jo atėjimą į valdžią, pvz) gauti titulą, žemes, pilis. Radvilos – tipiški tokios naujos aristokratijos pavyzdžiai, šaknis sau nusipirkę. Todėl galime suprasti, jog aristokratija kaip institucija, šiandien nieko nereiškia… Ji perimta iš vidaus, kaip ir visas mūsų gyvenamas pasaulis. Bet tai nereiškia, jog negimsta žmonių su laisva dvasia. Nors, iš to nedaug naudos nei pasauliui, nei jų pačių gyvenimai būna jau tokie pasisekę. Kai kurie gal net norėtų prisitaikyti prie laiko, irgi užsiimti tik pinigų užsidirbimu, savęs reklamavimu, konkurencine kova ir pan. Bet nepavyksta. Nesimato prasmės, nėra motyvacijos…

O ir pasaulio gelbėjimas, reformavimas, pagalba žmonėms – visos tos tarnybos dabar jau irgi Šeilokų rankose – tapę jų bizniu, jų pelno teritorija. Ir žmonių kvapo jie nemėgsta.

Todėl tampa svarbu, nebe ką tu darai ar reiški pasaulyje – tu nebe labai ką ir gali daryti, o ir pasaulis pats nebe turi lemiamos reikšmės, jis yra tiktai produktas to, kaip šiuo metu dangus ir žemė konfigūruoja vienas su kitu. Liūdnas paradoksas: kaip tik žmonės įtikinti, jog jie yra jų poelgių suma, kaip tampa žymiai svarbiau, koks tu esi, kokia tavo esmė, koks elementas tavyje vyrauja, materialistinis ar dvasinis – į kurią pusę nukeliausi, kai ši konfigūracija iširs. Nelabai daugiau yra ką pasakyti…

Tik tiek, jog šiame puslapyje žmonės su žmonėmis kalbasi šitom temom, Šeilokai supratimo neturi, apie ką čia kalba.

Tikinama ir tikimasi, grąsinama netgi, jog dievai grįš ir pasibaigs civilizacijos naktis. Bet dievai negrįš kažkur iš kosmoso, jie ten nesėdi ir to momento nelaukia: kol nėra žmonių, juos atitinkančių, tol nėra ir pokyčiui reikalingų dievų. Dievai yra labai jautrūs aplinkai, jie – jos dalis, todėl ko nori žmonės, tą dievai ir suformuoja – tokį gyvenimą, ateitį – tokiu būdu žmonės su dievais visada ir sąveikavo, kaip vieno organizmo dalys, kokiomis jie ir yra. O beždžionžmogis Šeilokas iš tos visumos yra iškritęs, jis aplinkai nejautrus, nejautrus niekam, išskyrus žemoms aistroms – materijai, iš kurios ir padarytas. Todėl prieš jų bukumą ir trumparegiškumą ir dievai, ir žmonės pasirodo bejėgiai. Dievai iš viso, prie žemės nebe prieina – arba nuo jos pasitraukę, jau kada tai buvo sakoma, jog žmonės turi tik save, iš kitur pagalbos nėra kur laukti.

Dievai šiame laikmetyje gali išaugti tik iš mūsų ir nei iš niekur kitur.

Kokia Šeiloko kilmė? – miestietis, burg‘o burgeris, pilies pilietis. Ta pati šaknis ir žodyje boer – būras, verslą iš žemės darantis. Vertime į lietuvių, jei naudoti žodį valstietis, tai tuoj manom, kad vargšas… O čia turtingas, dažnai net labai, bet verslus, nes niekada negana – boerit – gręžti – judėti, suktis. Suktis gyvenime. Buržua yra iš tos pat šaknies, bajoras irgi – ekonominiai žmonės, visu kuo jau užsiimantys ne kad pragyventų, bet verslui, kad praturtėtų. Tokia jų funkcija, viską išnaudoti sau. Ir aristokratiją dabar irgi matome, ją suprantame iš šios vidurinės klasės supratimo taško – ko savyje neturim, to ir kitame esame nepajėgūs suprasti. Kas pats vis žiūri, kaip pasinaudoti kitu, kaip apsukti, gudrauti, tam visada išnaudojimas ir apgaulė, neteisingumas ir vaidenasi, kur bepažiūrėtų… Lietuva aristokratija nusikratė dar gerokai prieš rusams ateinant, tai mums sunku ką nors apie tai kalbėti, bet Rytų Europoje – Vengrijoje, Rumunijoje – tie, kas nepabėgo į Vakarus ir socializmą pergyveno, kai vėl susitiko su giminėmis iš Vakarų ir pirmas susitikimo džiaugsmas praėjo, pamatė, koks didelis tarp jų išvirtęs skirtumas!… Kapitalizmas, belepindamas, jiems širdis išgraužė, paliko juos paprasčiausiais buržua, kai tuo tarpu socializmas, neįsivaizduojamai kankinęs, išsaugojo jų tikrąją dvasią ir padarė juos stoikais.

Tikrai, kaip ir pranašauta, civilizacija skyla į hedonistus ir stoikus. Aristokratija visada rodė pavyzdį.

Kodėl dabar individai, besipriešinantys, einantys prieš srovę, autsaideriai, dažniausiai pralaimi ir žūva nelygioj kovoj? – Forma šiais laikais visiškai atskirta nuo turinio, ir turinys likęs nematomas. Gali būti dievai žino kuo ir daryti nežinia ką, jei nuėjai sekmadienį į bažnyčią, išpažinties ir komunijos, esi vėl švarus ir gražus. O kas tavo viduje – niekas nemato, dažnai ir tu pats. Į dievą vis tiek netikima, meldžiamasi tik dėl viso pikto, iš baimės… Padoriai, pažangiai, socialiai atrodantis pilietis, demonstratyviai geradaris, labdara užsiimantis, gali būti baisus žmogus savo esmėje, ir dažniausiai būna. Bet, tai nematoma, nejaučiama, nesiskaito, nes dauguma yra tokie patys kaip jis.

Magija užsiimti – toks dalykas neegzistuoja. Magu reikia būti, juo esama. Alchemija yra darbas su savimi. kuo daugiau esi pats, savo viduje, iš esmės, tuo daugiau gali, didesnis tavo mastelis, stipresnė tavo įtaka, greitėja tempas. Būdamas niekšu, be sąžinės – objektyviu mokslininku? – magija gali užsiimti, tik jei su velniu sandorį sudaręs ir save blogiui atidavęs – tokia dabar mokslo ir pažangos situacija ir yra. Ir to nepastebime, nes esame tingūs, patys visko norėtume, dėl to piršto nepajudindami, nesistengdami ir ,mieliausiai tai kitą išnaudodami. Juodųjų magų visuomenė.

Bet, magu dar vis tiek galima tapti, savarankiškai, be didelės reklamos.

Autsaideriai nulemia, nors, jau tiek esame atpratę nuo savarankiškos individo veiklos visuomenės teritorijoje, bet ne jos įtakos lauke…Forma formanta savo viduje turime visi, galime formuotis iš vidaus netgi be jokios išorinės pagalbos, tik antpuolius iš išorės sėkmingai atmušti reikia. Visi didvyriai, herojai, stiprūs ir savarankiški, yra vieniši. Ir tuo didžiuojasi, nes visuomenė, riedanti išvažinėtom provėžom, yra tapusi našta, blogis ir verčia vemti. Galima jaustis vienam su gamta, pasauliu, istorija, mitais, kultūriniu palikimu – ką jauti esant tikra ir kas tave traukia, žadina, džiugina, stiprina… Tame tikrame pasaulyje – realybėje – žmonių vis tiek nėra, gali ten vaikščioti, gyventi ir galvoti drąsiai. Gal net tenai ir susitiksim.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as