Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (III dalis)

Taip pat šia proga pasirodo visiška tokių sąvokų, kaip kaltė, bausmė, nuodėmė ir pan. beprasmybė. Dvasios gelbėti nereikia, nes materija jos negali paveikti nei kokiu būdu, sužaloti, sunaikinti ar sutepti – tai sugalvojo monoteistinės religijos kaip įtakos svertą, kad individą normuoti, riboti, koreguoti ir jam vadovauti, naudojant jo baimę. Ko rezultate realaus pasaulio ir nematom, Realybės bijom, ji mums per siaubinga…

Tada, jei tu gėdyjiesi, nedrįsti, bijai būti kaltas ar pasmerktas, tai tavo problema – ir gyvenime geriau sekasi tiems, kurie tos problemos neturi – sakau gi, pavergimo įrankis. Juo išaustas socialinis audinys, formuojantis mus iš išorės. Nepainioti su sąžine ir gyvenimu pagal ją  – tai yra jau įtaka iš vidaus..

 

Elgtis pagal sąžinę ir elgtis ar nesielgti bijant yra du skirtingi dalykai. Pirmu atveju dvasia dalyvauja, antruoju – ne. Niekas iš aplinkinių negali teisingai įvertinti tavo gyvenimo, negali netgi kokio nors vieno nedidelio poelgio motyvų – vertina tave, projektuodami save ir savą patirtį ant tavęs… Tu irgi negali jiems į vidų pažiūrėti, taip pat, bet, nelabai kam tas tikrasis kito vidus ir rūpi. Rūpi dažniausiai tik, kad tu elgtumeisi, gyventum, kaip iš tavęs tikimasi, ir nekliudytum kitų norų, planų, ir su tavim nereiktų derėtis ar konkuruoti. Bet, pamirštam, jog ne pagal poelgius teisiami būsim, ir niekas netgi neteis. Tiesiog, išaiškės kaip ant delno kiekvieno mūsų esmė, iš ko esame sudaryti, ir savi liks prie savų.

Įdomu, kodėl kalbėti kaip Nyčė antžmogio tematika tapo no done po fašizmo – fašizmas juk, kaip ir komunizmas, kaip ir dabartinis globalus trockizmas, visi kaip tik priešingai, operavo masėmis, propagavo mases? Aš suprantu, jog individo jiems nereikia, bet ikad ndividą nurašyti kartu su fašizmu – kaip tokią jungtį sugalvojo? -tačiau ir tai, kaip mes tą antžmogį įsivaizduojam, yra žvilgsnis mažų žmogelių, liaudies mases sudarančių. Nyčė gerai žinojo pagonybę – graikų antikos mitus ir misterijas, suvokė jos skirtumą nuo monoteistinės religijos, kaip žmogų apribojantį ir luošinantį. Besistengiantį, kad jis gyventų gyvenimą negyvendamas.

J.Golovinas mėgdavo pasakoti, jog tai Julius Cezaris reformavo armiją. Iki jo, graikų tradicijoje, didžiuosius Romos Imperijos užkariavimus vykdė karių armijos. T.y. laisvų žmonių, savarankiškai besitreniruojančių, pagal savą nuožiūrą save karui paruošusių ir tą formą palaikančių, kario inicijaciją praėjusių, sąmburis. Ir, kas dar įdomiau ir ko įsivaizduoti praktiškai nebe galime, tie kariai ir herojai veikė savarankiškai – savo nuožiūra!… Bet, kadangi tiesa buvo viena, viena ir ta pati vertybių sistema, tai visi suprato tikslą vienodai, nebuvo apie ką diskutuoti – kiekvienas įnešė savo stipriąsias puses, savo sugebėjimą į bendrą  įvairovę, ir tokia armija yra nenugalima – rodėsi sudaryta iš dievų ar kažko panašaus. O Cezaris jau yra kiti laikai – jau jam norisi galios, įtakos, garbės, didesnės, nei kitų – matyt, koks tai menkesnis iš savęs buvo – jau savo kažkokius planus turi ir nori, kad kiti juos vykdytų: o herojai, kariai nesileidžia kokio tai menkystos vadovaujami, jie pripažįsta tik Tiesą, Gėrį, Teisingumą.

Pavaldiniais, paklusniais kareiviais gali būti tik dvasiniai vaikai, klausantys tėvo, kuris visada išmintingesnis ir žino geriau. Todėl prie idėjų pasaulio tiesiogiai (kaip ir su dievais šnekėtis be tarpininkų) žmonių imta nebe prileisti. Radosi karinės mokyklos (kaip ir vėliau bažnyčios), bendros kareivių ruošimo programos; jiems vadovavo vadai, kurie buvo vadai tik tiek, kiek juos informuodavo iš viršaus, kokius įsakymus gaudavo – jėgai buvo atimtas protas, o bukumas įgavo galimybę save patvirtinti jėga. Ir Imperija ėmė griūti, trauktis, pralaimėti prieš barbarus ir vandalus, kur dar kariai buvo kariais, kur centralizmo armijose dar nebuvo… Į valstybę suvaržyti žmonės niekada nepasipriešins laisvai sąmoningai žmogiškai energijai.

O mes jau neįsivaizduojam gyvenimo be valstybės, nes gi bus anarchija! Mus apiplėš, sumuš, apvogs ir kas mus apgins? Nes, esame jau tik vaikai ir savarankiškai operuoti ne tik nesugebam, bet nenorim, mums baisu. Vergų mastysena – tada tikrai, vergais ir esame, išsiveržę iš mus ribojančių konstrukcijų ir užtvindę visą pasaulį. Norim laisvės nepajėgdami suvokti, jog laisvė ateina – atsitinka – tada, kai žmogus sugeba prisiimti atsakomybę. Kai žmogus pilnai atsako už tai, kuo jis yra, ką veikia ir kokios to pasekmės… Tik, idėjų pasauliui, Dangui nuo mūsų nutolus, mes nebe žinome, kada elgiamės teisingai, o pagal tai, ko iš mūsų reikalauja valstybė ir visuomenė, jaučiame, jei elgsimės, tai bus amoralu.

Kai žmogaus viduje didžiosios idėjos nebe gyvena, jis paralyžuotas, bet, skatinamas bandyti, daryti, nebijoti klysti, pradėti vis iš naujo, persigalvoti, naudotis įvairove ir galimybėmis, vaikščioti ratais ir neateiti į niekur… Todėl visi žinantys, išmintingi ar sąžiningi, visais laikais kalbėjo tik  apie individus, jų vystymąsi, veikimą, gyvenimą. Individu galima laikyti tą, kurio vidus pagal dangaus, idėjų vertikalę išrikiuotas, ir gyvenama, tos vertikalės neprarandant, nuo jos nenukrypstant. O jei tokios vertikalės neturi savo stuburui palaikyti, tai esi moliuskas, rašalo dėmė, liaudies masės sudedamoji dalis.

Vergų sąnkaupom šiais laikais irgi filosofija sugalvota, kaip be jos… Ir dauguma nemato skirtumo, irgi. Kuo žmogus mažiau reiškia pats, tuo labiau linkęs įtakoti aplinką, kištis į šalimais esančių reikalus, nurodyti kaip gyventi ištisoms tautoms ir valstybėms. Sekdami vis platesnį valstybinės įtakos įsigalėjimą ir individualaus žmogaus privačios sferos susitraukimą jau beveik į nieką, galime matyti pakeliui vykstant žmogaus menkėjimo, valios, drąsos, ryžto praradimo procesą. Liberalai kovojo prieš valstybės įsigalėjimą, teisingai, bet jie tik susikoncentravo į laisves (teises), pamiršę, jog visos jos, kiek nuo valstybės atimamos, reiškia dar vieną pareigą, kurią reikia prisiimti, masėms, jei ne individualiai. Tos pareigos ir atsakomybė jiems kažkaip visai nepritiko – patys vergų sąmonę turi ir to žinoti nenori?

Aristokratija dar buvo tokia forma, kai laisvi nešė atsakomybę už jiems priklausančius, už tai, kas jiems patikėta – žemę, žemės ūkį, žmones, jame dirbančius. Aristokrato požiūris nebuvo savininko požiūris – jis suvokė esąs tik laikinas valdytojas, tik globėjas, prižiūrėtojas, atsakingas už visa tai tik laikinai. Ir jo garbės reikalas buvo ateinančioms kartoms palikti visa ką geresniame stovyje, nei rado ir perėmė pats. Tik taip galima įgyvendinti ir palaikyti viziją šimtmečiui, sodinti ąžuolynus, pvz, ne sau, bet vis tiek, prasmingai.

Demokratija su jos trumpomis valdymo terminų atkarpomis bet kokią ilgalaikę viziją padaro neįmanoma, skatina galvoti tik apie šiandieną ir apie greitą naudą.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as