Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (I dalis)

Pradžioje žmogus buvo toks spindintis ir didis, jog angelai nežinojo, kam lenktis, dievui ar žmogui, taip yra kažkada savo kalbą pradėjęs J.Mamlejevas… Paskui angelai ėmė žmogui pavydėti, ir toliau, su rezultatu esame pažįstami – jį matome veidrodyje kasrytą. Jei tikslas yra grįžti kažkur labai toli į pradžią, kai dar viskas buvo neiškraipyta ir neperkreipta, tai atsirandame situacijoje „vienas žmogus – vienas dievas“. Ir dar tiksliau, tas dievas ir yra tas žmogus – jo dalis, tik aukštesnėse sferose gyvenanti. Kol ryšys dar nebuvo prarastas.

O tai, ką turime dabar, tai visuomenė, sociumas, jau suvartojusi dangų, žemę, ir iš pačių žmonių telikęs blyškus šešėlis.

Nes žmogus individualaus gyvenimo už sociumo ribų nebe turi, Hegelio prasme. Jis tik tiek žmogus ir tik tiek egzistuoja, kiek dalyvauja visuomenėje, yra naudingas valstybei… Kai kažkada buvo ir dangus, ir žemė, ir žmogui, esančiam tarp jų, visuomenė buvo jo gynybinis skydas, prieglobstis, kokonas. Palaipsniui iš gamtos liko tik ekologija, dangaus vertikalės nebe liko visai – koks nors Dalai Lama ar Popiežius – jau tik socialinės figūros, visuomenės veikėjai. Ir žmogų irgi, visuomenė verčia būti tokiu, koks jis jai reikalingas, pastoviai mala jį savo girnose. O žmogus, mirties bijodamas, desperatiškai ieško dėl ko gyventi – prasmes rasdamas kaip tik visuomenės projektuose, nacionalinėse idėjose ir pan. – Žodžiu, kaip tik savo, kaip individo, žūtyje.

Tiek Neoplatonikai, tiek vėliau scholastai teigė, jog žmogaus sielą sudaro keturios dalys: dieviška siela, racionali siela, gyvūniškoji siela ir vegetatyvinė. Dvi pirmosios yra kaip ir dvasiniai kūnai, dvi antrosios gyvena, išreiškia, atgyvina fizinį mūsų kūną – ištirpę kraujyje. Tik esant pilnam komplektui ir kontaktui tarp dalių, žmogus yra toks, koks jis ir turi būti. O kokią situaciją turim dabar?

Pirmiausia apie dangišką sielą – anima celestus. Ji prarasta seniausiai, labiausiai nuo mūsų nutolus ir apie ją dabar kalba dar tik tie, kurie iš tikro nėra žmonės, bet „angelai, kankinami šituo pasauliu“. Kaip nėra žmogaus, vienodo su kitu, taip nėra ir dvejų tokių pačių dievų. Jų daugybė ir visokių. Pasirinktinai, kiekvienam pagal reikalą, dvasinę giminystę, vystymosi principą – jei kiltume mūsų sperminioaido gija į dangų, jos gale rastume kiekvienas kažką kitą – savą pradžią… Jau Antikiniame pasaulyje dievų skaičius buvo sumažintas iki vienos Olimpinės šeimos, bet dar vis tiek buvo  pasirinkimas, ką garbinti, kam aukas aukoti. Šlovinti savą dievą, mylėti, nieko iš jo neprašant mainais, mums dabar toks poreikis ar laiko leidimas jau sunkiai suprantamas. Nors ir tada, visokie pagarbos ženklai gal buvo formalumas, nes iš tikro žmonės su dievais buvo ant „tu“. Ir kad dievas kažkaip ypatingai ir dažnai vienašališkai myli žmoniją, čia irgi jau Krikščionybės išradimas, pagonių dievai labiau užsiėmę savimi, nei kažkokiu ypatingu žmonių mylėjimu.

Kai monoteistinės religijos ėmė kalbėti apie vieną – savą – dievą, tai tai jau buvo moliniai žmonės, visi kaip vienas pagal tą patį atvaizdą padaryti. Yra kokie yra ir, matomai, kažkuo kitu jau nebus. Kas juos padarė, tie sujungė į viena tai, kas būtų turėję būti jų dangiškos sielos, organizavo iš to lauką vieno dievo pavidalu, ir prisakė: jūsų dangiška siela visų viena, dievas jūsų vienas ir jūs visi pagal jo paveikslą. Bet net šitie dievai buvo keli. Čia tik XX amžiaus tarnshumanistai iš Ješuos, Mohameto ir Budos vieną kokteilį plaka – tolsta žemė nuo dangaus, dangiškos dvasios substancijos gal jau tik aidų aidai iki mūsų ateina, o gal tie nebe. Ir daugumai iš mūsų koks skirtumas…

Nes, dangišką individualią sielą sudorojus, buvo imtasi sekančios – racionaliosios. Buvo laikai, kai žmogus buvo asmenybė, negalėjo būti kuo kitu – kiekvienas buvo mikrokosmosas su savo racio, viską suvokiantis pagal save ir pagal tai gyvenantis, veikiantis. Kadangi tiesa egzistavo viena, buvo žinoma ir į ją remiamasi, tai žmonių buvo įvairovė, bet nebuvo prieštaravimų, buvo tik praturtinimas ir nebuvo tokios iminties, kad užimti kito vietą – kad tavo nuomonė nugalėtų prieš kieno kito nuomonę… Kaip religija buvo perėmus dangiškos sielos funkciją, taip ir mokslas, Naujiesiems laikams prasidedant, perėmė mūsų visų individualų racionalumą, padarė jį mums visiems bendru, ir, jo diktuojamomis madomis sekti privaloma. Kažką suprasti mums apie mus pačius – mūsų sveikatą, mūsų vaikų auklėjimą, individualų išradingumą ir t.t. – yra ne mūsų reikalas, tai iš mūsų perėmę „profesionalai“ baltais chalatais laboratorijose. Mes esame jų teritorija, jų nuosavybė, jie mus įtakoja ir valdo.

Viskas, ir tą sielos dalį nusavino. Kas bandytų prieštarauti, tie – atsilikę, iš senų laikų, pasenę, negaliojantys, neaktualūs ir melagingi. Šarlatanai…

Šekspyro kūryboje lūžio momentas, kai ėmė rastis ir įsigalėti tie, kurie turėjo jau savas tik dvi sielos dalis, atspindėtas „Venecijos pirklyje“. Tokie jau tik instinktų vedami, ypač turto kaupimo ir visko aplinkui vertimo į pelną ir į naudą sau. Darvinas XIX amžiuje jau žmones kaip vieną rūšį, iš beždžionės kilusią, užregistravo – bendrą gyvūnišką dvasią mums visiems užfiksavo, jokiai įvairovei galimybių nepalikdamas. Nors, įvairios nereikšmingos gentys dar ir šiandien mitus pasakoja, jog jie iš kitokių gyvių kilę – na ir kas, tai tik mitai… O tuo tarpu tie, kas bendrai (turtų kaupimo) dvasiai nepaklūsta, tai jų pasaulyje kaip ir nėra. Priešpastatyti save masėm nėra lengva ir nesame prie to pratinti – su mumis elgiamasi, lyg mūsų visų tikrai, būtų tie patys poreikiai, ta pati gyvenimo motyvacija – valgyti, daugintis, dominuoti… Mylim auksą ir materialinius turtus, nemėgstam skausmo, šalčio, alkio. Bijom mirties. – Žinoma, kūnas bijo mirties…

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as