Laikas kaip energijos šaltinis (IV dalis)

Laikas gali būti prilygintas tikslui: kai tikslas yra, laikas ima tekėti jo linkui, randasi praeitis ir ateitis. Kontaktuojant su pasauliu, darant materialinius žingsnius tikslui pasiekti, žmogus gauna laike glūdėjusią energiją, ir, jos pagalba, rezultatas ir sukuriamas – tikslas pasiektas… Paaiškėja, kodėl betiksliame gyvenime nėra energijos niekam daryti, netgi žengti žingsniams, kad ką nors jame pakeisti.

O kam laiko nepaskyrei, to ir nėra gyvenime. Žmogus gyvena tai, į ką laikas – gyvinantis vanduo – teka… Laikas savo ritmu, tekėdamas, viską tvarko, ištobulina harmonizuoja, o, jo ritmą sutrukdžius, atsiveria kelias chaosui. Reikia tik nustoti trukdyti, kaip sakoma, toliau viskas susitvarkys pats. Arba, sakoma, kad žmogus trukdo sau pačiam: nestovėk sau ant kelio pats ir daugiau trukdymų nėra… Laiko intensyvumą jaučiame tiek, kaip intensyviai jis formuoja materiją. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo joje laikas intensyvesnis, efektyvesnis – patirtis ateina per laiką. Arba, laikas ją neša, perneša, atneša. Patirtis sandėliuojama laike? – Todėl ir laikas gali būti visoks, nes jis gali nešti visokiausias patirtis – turėti savybes?

Laikas be erdvės yra greitis.. O erdvėje be laiko, energiją tenka traukti iš pačios materijos, tada ji skaidosi, dyla, subyra, miršta – nustoja egzistuoti. Ir, prisimenant teoriją, jog dabar gyvename parazitų dirbtinai sukonstruotoje erdvėje, kur laikas iš tikro neteka, o tik sukasi tuo pačiu ratu, ir, tai iliuzijai palaikyti, energija imama iš materijos: anglis, nafta, dujos, saulės šviesa, energija iš vėjo, galia iš vandens, tai tampa ir aišku, kodėl mūsų pasaulio resursai yra besibaigiantys – jau ir pats pasaulis besibaigiantis… Todėl ir esame skatinami atsisakyti materijos, visiems ir viskm jos nebe užtenka… Todėl ir esame skatinami pereiti į minties erdvę – fizinės realybės mirtį, o Žemėje dar tada kiek ilgiau pagyvens keletas turtingųjų, kol visiškai visa materija pasibaigs.

Žmonėms kaip tik visada buvo įdomu materialumas – išbandyti viską realiai, įgyvendinti mintis, idėjas, teoriją praktikoje…Tai kokio dydžio kenkėjišką darbą reikėjo pravesti, kad žmogus savo valia šito įdomumo ir pašaukimo atsisakytų – paliktų neįgyvendinęs, neišbandęs, nepajutęs… Pirmas dalykas buvo jam atimti tikslo suvokimą, palikti gyvenimą beprasmiu, kur dideli ir maži dalykai, svarbūs ir nesvarbūs, yra tos pačios vertės, kur žmogaus veikla neturi lemiamos įtakos, o buvimas daro žalą… Toliau grožį, mus supančią harmoniją pakeitė bjaurumas, į pirmą planą išėjo karai, marai, nelaimės, pyktis, agresija – kasdienybėje, medijose, mene – visa tai žinoti tapo mūsų pareiga, nes, pasirodo, mes dėl to kalti. O grožis tapo šiaip sau, nereikalinga prabanga… Toliau internetas ėmė draskyti pasaulį gabalais, viską pateikti sumaišyta, išplėšta iš konteksto, be reikšmės, prasmės, pasekmės – tiesiog, bombarduoti mus informacija. Ritmai pasaulyje ne tie, viskas tapę dirbtina, originalų kopijos, serijinė gamyba ir melas.

Senasis pasaulio naratyvas, nors ir melagingas, bet buvo dar ištisinis, o dabar gyvename tiesiog duomenų bazėje – bet kaip sulipę ar sulipinami faktai (ar feikai) primena vėžines ląsteles ir veikia tuo pačiu principu – susimeta į piktybinius, mus graužiančius auglius… Pinigai buvo toks vienas pirmųjų nerealių dalykų, kurį matome ne tik kaip realų, bet ir kaip gyvą. Kokia baisi intervencija į žmogaus sąmonę padaryta, kad priėmėme į ją laiko prilyginimą pinigams! – buvo laikas, kai (baltas) žmogus niekur neskubėjo – dabar ir pasakymas tas pamirštas. Žmogus kažkada skyrė savą laiką tam, ką reikėjo padaryti, ir tiek laiko, kiek tam reikėjo… Laikas virsta greičiu – skubėjimu – tik kai nelieka erdvės: kai žmogus nebe užima sau priklausančios vietos po saule, nebe gyvena savoje erdvėje, savo viduje.

Žmogui reikia ne tik į savą erdvę grįžti – vėl gyventi, susikoncentravus savyje, apie ką rašyta pereitam tekste. Jam reikia imtis valdyti vykstančius procesus – susitvarkius save kaip sistemą – ir tada laikas bus tavo pusėje, tau pavaldus. Ir kas tada vėl bus galingiausias Visatoje?

Nes, kol kas, jeigu rezultatas – nuveiktas darbas – yra judesys erdvėje, o tu erdvėje ne esi, judi tik iliuzoriškai, tai imi  imi energiją iš laiko, dirbi dirbi, o rezultato jokio tau nėra – konclageris, kur žmonės, gyvendami, dirbdami, sukūrendami tam materiją, siekdami beprasmių tikslų, taip ir numiršta, pagaliau, visą gyvenimą tik laiką į energiją perdirbinėdami keletui turtingų gudruolių plius dievams. Kad jie gyventų savo dirbtiniame pasaulyje, ir jis funkcionuotų kaip tikras – nes realios,  žmonių perdirbamos, energijos varomas.

Žodžiu, ar gyvename dirbtinėj erdvėj be laiko, materijos griovimo sąskaita, ar laikas, tapęs greičiu – mes sukam jį, jis suka mus, bet kuriuo atveju, žmogus dirba ne sau, ir gyvena ne sau  – energijos daviklis dievams ir parazitams, nesvarbu, ar jie – viena ir tas pats, ar tik sąjungininkai. O gal net ir konkurentai žmogaus naudojime….

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as