Laikas kaip energijos šaltinis (III dalis)

Šiva – ritmas, „suplakantis“ kosmosą iš tuštumos… Šv.Vito šokis… Indo- europietiška antelė, kojelėmis suplakanti žemę vandenyje, kaip sūrį iš pieno… Tam tikras ritmas – Dievo dažnis? – jeigu esi jame, vibruoji, tai tavo laikas yra kokybiškai struktūruotas, esi efektyvus, tau sekasi, nutinka sinchroniškumai – esi tinkamu laiku tinkamoj vietoj – gyveni į koją su ateitim dabartyje. – O dabar įsivaizduok, kad iš to ritmo esi išmuštas. Kad tu ir pasaulis aplink tave vibruojat ne tuo, ne savu dažniu – ligos, senatvė, mirtis neišvengiama! – kad esame supami visokiausių dažnių ir rūšių vibracijų kokteilio, žinom. Kad stengiamės apie tai negalvoti – čia kitas dalykas… Neseniai teko girdėti interviu su šios srities specialistu, kuris tvirtino, jog visa dabartinė muzika savo pagrindu turi ne idealų, harmonizuojantį dažnį, kuriame mūsų smegenys funkcionuotų optimaliai -432 – bet 440 – žodžiu, paaukštintą. Nuo ko ir visas stresas ir skuba, neramumas ir nesugebėjimas koncentruotis dabartiniame, pastoviai iš visų galų girdinčiame muziką, pasaulyje. Jeigu tokia padėtis būtų susidariusi per klaidą, tai ją lengva būtų atitaisyti, ir tai jau būtų buvę padaryta. Jeigu tai nedaroma, reikia rūpintis patiems.

Tarybinis akademikas Kaznačejevas, pagal N.Kozyrevo idėjas ir schemas, sukūrė… veidrodžius. Veidrodines kabinas, kiaušinio, cilindro, dar visokių kitokių formų ir eksperimentavo su jų poveikiu viduje pasodintam ar paguldytam žmogui. Mat, veidrodžiai iškreipia erdvę, ir, tokiu būdu perkelia jų apsuptyje esantįjį į kitą laiką – dvi erdvės vienoje ir toje pačioje vietoje, žmogaus supratimu, egzistuoti negali. Kita erdvė toje pačioje vietoje, pagal mus, gali būti tik ankščiau ar vėliau, todėl mes tai ir vadiname kelionėmis laike ar per išmatavimus.

Tuo pačiu principu remiantis, galima sakyti, kad laikas turi atmintį – toje pačioje vietoje viena kitą keičiančios erdvės „paveldi“ panašias charakteristikas… Arba, apsukus kitaip, tvirtinti, jog erdvės atmintis yra materiali – toje pačioje vietoje sluoksniuojasi laikas – praeitis, dabartis, ateitis vienu metu – miražai iš ateities, miražai iš praeities. Egzistuoja netgi tokia Silanovo kamera – fotoaparatas, tuos laiko sluoksnius erdvėje esančius, galintis užfiksuoti ir parodyti nuotraukose.

Iš ten pat eina ir gydomasis Kozyrevo – Kaznačejevo veidrodžių efektyvumas: veidrodžių apsuptyje esi išmetamas iš tau kenksmingos tave supusios erdvės ritmo, ir, pradedi pulsuoti savuoju, tavo kūno atsineštos programos pradeda atsistatinėti, kūnas ima grįžti į optimalią būseną… Po seanso, kiekvieną kartą grįžti į savą aplinką jau stipresnis ir nebe taip jai pavaldus. Imama pamažu panašėti į žmogų, koks jis yra užmanytas būti – pirminis visam kam. Rachmanų tradicija, pvz, skaičiuoja milijonu ir milijonus matų žmonijos istorijos, bet, ne ta prasme, kad visi tie metai yra išsirikiavę į vieną be galo ilgą eilę, ir žmonija juos visus, vieną po kito, pragyvenus. Priešingai. Pagal jų piešiamą schemą, žmogus yra išeities taškas, o toliau visi tie milijonai metų yra jo galimybės gimti ten ir gyventi, sau modulę pasirinkus. O seniau tai ir iš viso, vienoj pagyvenę, ten reikalus užbaigę, paprasčiausiai pereidavo į kokią kitą – kitą laiką, kitą erdvę – kitą pasaulį – ir gyvendavo toliau. Kol nebuvo mirties, gimti irgi nereikėjo – žmonės su Kosmosu viename ritme gyveno, niekas tam ryšiui netrukdė.

Ir visos tos galimos modulės, vienos iš milijonų, yra tos pačios eilės ir vertės, nors, su savais simboliais, laikmečiais, istorinėmis situacijomis. Harmoningas žmogus rinkdavosi vieną ar kitą laisvai. Dabar, surišti aplinkos vibracijų, gyvenę ne pagal savą ritmą ir programas, todėl neįvykdę arba tik dalinai, ką turėję, gimstame pagal savo neadekvatumo svorį, pagal taip vadinamą karmą, į ten, į tą modulę, kuriai tinkame – kuproti ir su nešuliais, laisvo pasirinkimo, į kur gimti sekantį kartą, neturime… Gravituojame, į kur mus nutraukia mūsų žema energetika, mūsų energijos sunkumas. Iš principo, žmogus pats turi formuoti jį supantį pasaulį, gyvenimą, situacijas. Bet, jis yra tiek išderintas, kad aplinka dažnai stipresnė, ir formuoja žmogų ir jo gyvenimą pagal save.

Gal kas esat matę, kaip iš smėlio, muzikos virpesių pagalba, formuojasi gražūs, simetriški piešiniai?… galima teigti, jog kosmosas, vibruodamas savo dažniu, kažkada taip sukūrė ir žmogaus kūną – suvibravo, kad ir iš smėlio, irgi, jo formą O dabar, jei į tokį procesą įvestume trukdžius, kas iš piešinio harmonijos, iš žmogaus kūno sveikatos liktų? – būtent. Tai ir likę… Kozyrevo veidrodžiai paslepia žmogų nuo neharmoningo aplinkos veikimo, ir, tada jau tik laiko klausimas, kol bus sustiprėta tiek, kad žmogus ims savą aplinką veikti pats – iš vidaus veidrodžiais išklotą, kiaušinio formos kabiną, pasidaryti gal nėra labai paprasta ar realistiška. Taip pat ir cilindrą, tunelį ar gaubtą… Bet, visokiausių rūšių metalizuota folija yra kiekvienam prieinama. Žmonės su chroniškais raumenų ar sąnarių skausmais, netgi ir tik dalinai susisukę į foliją, ar net ir tik gabalus užsiklijavę skaudamoj vietoj, eina miegoti ir ryte atsibunda kaip atjaunėję – pilnas internetas tokių patirčių paliudijimų ir papasakojimų… Ir tai mums primins, netgi, ir metalinės folgos kepurėles, nešiojamas filmuose apie UFO tų, kurie išlieka nepaliesti jų įtakos, ir, blaiviai mąstydami, išgelbsti situaciją.

Galima juoktis, kam juokinga… Eksperimentams reikia, žinoma, laiko, kantrybės, domėjimosi ir noro pasiekti rezultatą – Ir tada juoksis tas, kas juoksis paskutinis. O kol kas,  JAV Kongreso medalį už pasiekimus žmonijos labui yra gavę du tarybiniai piliečiai, Jurijus Gagarinas ir Nikolajus Aleksandrovičius Kozyrevas.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as