Laikas kaip energijos šaltinis (I dalis)

Rusų mokslininkas N.A Kozyrevas, 1924 metais, septyniolikmetis, parašė tokį rimtą straipsnį apie žvaigždes, jog netrukus buvo priimtas į universitetą… 28 m. amžiaus, jis jau – žinomas astrofizikas, dėstė, dirbo Pulkovo observatorijoje. Kartu su likusiais jos moksliniais bendradarbiais areštuotas Kirovo nužudymo Leningrade pasekoje. Kozyrevas gavo 10 metų – kalėjimas, paskui – lageriai šiaurėje: kad nenumirė, daugybę kartų, matė kaip Apvaizdos apsaugą. 1941m. vėl iš naujo apskųstas, dar nei po pirmo teistumo grįžti nespėjęs, nuteistas sušaudyti, nuosprendis pakeistas vėl,  per stebuklą.

Grįžo 1946m. reabilituotas, metus miegojo ant grindų, glausdamasis pas buvusią šeimos tarnaitę, komunalinio buto kambarėlyje – per tą laiką parašė disertaciją, kurią buvo parsivežęs savo galvoje. Jos esmę sudarė teiginys, jog Saulė ir žvaigždės jau senų seniausiai turėjo būti sudegę ir užgesę, jei jų degimas vyksta, kaip iki šiol manyta, sudegant materijai. Kai, tuo tarpu, tam degimui palaikyti reikalinga kolosalinė energija, iš kažkur visą laiką nenutrūkstamai randasi. Tas šaltinis  negali būti materija, ten nėra jokio sklidimo laike – energija randasi akimirksniu ir neribotu kiekiu. Vadinasi, jos šaltinis yra laikas.

O laikas yra žmogiška savybė: jį sąmoningai jaučia, skaičiuoja, jį gyvena žmogus… Eksperimentuodamas Krymo observatorijoje, N.A.Kozyrevas gavo to paties stiprumo signalus iš koordinačių, kuriose viena ar kita žvaigždė buvo, yra dabar ir kur bus, pvz, po metų… Viskas egzistuoja vienu metu, ir tik žmogus tai pergyvena laiko sekoje…Laike gyvename, belaikėje erdvėje esame mirę: ne erdvės ir iš materijos ateinančios energijos sąskaita esame gyvi, bet laiko energija mus maitina. Kaip ir viską pasaulyje aplink mus.

Pažiūrėkim, kaip pasaulis pastatytas aukštyn kojom: iš tikro jame yra tik vienas pastovus dydis – žmogus. Per žmogaus pasaulio  suvokimą viskas tame mūsų pasaulyje ir vyksta; kur jis, ten ir erdvė, šviesa, laikas… O mes dabar gyvename, save suvokdami kaip kažką visiškai nestabilaus, jei save suvokiame iš viso, kai visi išoriniai parametrai supančiame pasaulyje mums yra paskelbti fiksuotais: garso greitis toks, šviesos greitis toks, laikas bėga pagal laikrodį ir kalendorių; metras, kilogramas, voltas ar amperas – viskas yra mums pristatoma kaip pastovūs dydžiai, kaip įstatymai ir aksiomos.

Taip mums sukurtas standartinis pasaulio supratimas – pasaulis mus supa, tvirtas, pastovus, fiksuoto ritmo, amžinas… O mes jame, priešingai, menki ir praeinantys… Ir, mūsų laiko pergyvenimas – gyvybinė energija – tokiu būdu eina ne mūsų gyvenimui, o tai dirbtinai sukurtai, mums pameluoto pasaulio vaizdo erdvei – planetai, visatai, kosmosui – palaikyti. Ją sukūrusiems, kas jie bebūtų, joje labai gera gyventi. O žmogui bloga – jis joje yra silpstantis, sergantis, mirštantis – kuo toliau esame nuo realios realybės suvokimo, kuo labiau melo persunkti, tuo lengviau mus valdyti, tuo mažiau jėgų turim būti savimi – dėl sau nežinomų priežasčių, esame pilni nerimo, blogio nuojautos, nestabilumo atnešamos baimės, beprasmybės jausmo. Ir pagalbos, irgi, ieškom kažkur išorėje, pas dievus, valstybę, mokslininkus – o ne savyje. Kaip manot, kokia tikimybė, kad jie padės?

Juoda skylė kosminėje erdvėje – tenai pakliuvusiems atrodys, kad laikas greitėja. Kai, jei būtų įmanoma tuo pat metu stebėti ir situaciją iš šalies, pasimatytų, kad vystymasis joje kaip tik vis labiau sulėtėja – ar tai jums neatrodo labai tikslus mūsų gyvenamo pasaulio apibūdinimas? – kuriamos visokios teorijos apie laiko greitėjimą, jį prilyginant žmogaus vystymosi spartėjimui… Kompiuteris prilygintas pažangai, todėl juo besinaudojantys nuo gimimo yra pažangesni už prieškompiuterines kartas? Bet nematoma, jog kompiuteriu naudotis yra visai kas kita, nei rašyti jam programas – proto nereikia, užtenka pirštu per ekraną brūžinti. O tie, kurie programas rašo ir kompiuterius supranta iš vidaus, nežino nieko kito – ne tik filosofijos ar botanikos, bet valgyti išsivirti nepajėgia – nemato prasmės… O kompiuterius sukūrė, prisiminkim, karta, kuri gimė ir užaugo be jų!

Ir prisidarė sau tuo būdu bėdos, nes teko persimokyti iš žmonių į beždžiones – ne visi nori, ir, ar galima juos už tai kaltinti?

O į savo kompiuterius įsikabinę beždžionės žmonėmis nebe atvirs. Netgi normaliom, gerai funkcionuojančiom beždžionėms irgi jau nebus. Štai jums ir pagreitėjęs progresas, štai jums ir juoda skylė.

(bus daugiau)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as